Rotacija teisingumo sistemoje – neabejotinas pliusas

Vakar teismų sistemos savivaldoje įvyko nemažai pokyčių. Pasikeitė teisėjų tarybos bei teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkai. Negaliu sakyti, kad pavyzdžiui A. Driukas buvo blogai pirmininkavo etikos komisijoje, tačiau jo pirmininkavimas trūko per ilgai. Tai buvo ir jo paties vienas iš viešai pareikštų atsistatydinimo motyvų. Rotacija yra būtina norint užtikrinti, kad tam tikri asmenys nesuaugtų su užimamais postais ir su pačia sistema. Visada pritariau V. Mikelėno mintims, išsakytoms 2006-04-11 Seime, vadinamame skandalingame jo pasitraukime iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo:

“Kodėl iki šiol yra teismų ar skyrių pirmininkų, kurie buvo paskirti dar 1994 m. ? Ar jie nepakeičiami, ar nėra kitų, kurie galėtų juos sėkmingai pavaduoti? Kai viešai kalbama apie kai kurių teismų vadovų daugiau negu draugiškus ryšius, kodėl nenorima trumpinti pirmininkų įgaliojimų terminų ir nustatyti tik vieną jų kadenciją įvedant nuolatinės rotacijos sistemą?

Buvau viešai kritikuojamas, kodėl savo siūlymų neteikiu Teismų tarybai. Tačiau, kokia prasmė tą daryti, kai Taryboje 14 teismų pirmininkų, o aš siūlau žymiai sutrumpinti pirmininkų įgaliojimų laiką ir nustatyti tik vieną rotacinę kadenciją.“

Čia kalbama ir apie įgaliojimų trumpinimą. Manau, kad taip pat labai svarbu sutrumpinti generalinio prokuroro įgaliojimų laiką, nes 7 metai atsižvelgiant į mūsų praktiką yra neprotingai ilgas terminas, nes mano žiniomis, nė vienas generalinis prokuroras neišsilaikė poste pilną kadenciją.

Grįžtant prie pačios rotacijos pas mus esama pavydžių, kurie rodo, kad ji neabejotinai į gerą. Vakar gavau elektroninį laišką iš Konstitucinio Teismo, kad pirmadienį bus skelbiamas nutarimas byloje, kurioje pareiškėjas yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kodėl tai yra svarbu? Ilgą laiką LAT’as nesikreipdavo į KT dėl vidinės teismų sistemos (o realiai jų pirmininkų) nepasidalijimu įtaka. Bandymai parodyti “kas kiečiausias“ pasibaigė tuo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Konstitucinis Teismas nustojo normaliai bendradarbiauti. Viena iš to priežasčių buvo, kaip buvęs KT pirmininkas E. Kūris teigė:

“Svarbiausia, kad teismai gilinasi į Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną ir ja vadovaujasi. Problemų yra tik dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kuriame kai kas nelabai suvokia, ką jo pavadinime reiškia žodis „Aukščiausiasis“. Iš Aukščiausiojo Teismo prašymų nesame gavę jau daug metų – nuo tada, kai vienas prašymas buvo nepriimtas kaip prastai motyvuotas. Bet, deja, pavydus aukščiausiųjų teismų požiūris į konstitucinius teismus Europos šalyse yra labai paplitęs; apie tokias apraiškas išgirstame iš savo užsienio kolegų, o pastaraisiais metais toks požiūris išryškėjo ir Lietuvoje. Prieita net iki to, kad neseniai Aukščiausiojo Teismo pirmininkas pasiūlė Seimui svarstyti Konstitucinio Teismo inkorporavimo į bendrosios kompetencijos teismų sistemą ir administracinių teismų pajungimo Aukščiausiajam Teismui klausimą. Gerai, kad bent į Europos Žmogaus Teisių ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismus nesikėsina.“

Tai toli gražu ne vienintelė priežastis, tačiau akvaizdus pavyzdys, kaip nesugebėjimas dalintis įtaka galiausiai kenkia teisingumo vykdymui. Pasikeitus minėtųjų teismų pirmininkams šios problemos nebeliko. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vėl kreipiasi į Konstitucinį teismą, dabar KT yra keturi LAT’o kreipimaisi, o vienoje byloje bus skelbiamas jau minėtas sprendimas. Yra tekę dalyvauti mokslinėse konferencijose su naujaisiais pirmininkais (įskaitant ir Vyriausiojo administracinio teismo) ir susidaro geras įspūdis. Skirtingos teismų sistemos noriai bendradarbiauja. Atrodo, baigėsi anksčiau žaisti žaidimai, o mano manymu to viena iš priežasčių yra būtent minėtų teismų pirmininkų pasikeitimas. Todėl drįsčiau teigti, kad po truputi judame teisinga kryptimi..