Dabar vykstančiame apkaltos procese Seimo nariams A. Sacharukui ir L. Karaliui LRKT paskelbė išvadą, kurioje pripažino, kad šių parlamentarų veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Apie pačią išvadą, manau, parašysiu vėliau. Šiuo metu mane domina kitas klausimas. Kadangi apkaltos procesas yra dualus, jame dalyvauja LRKT ir Seimas. Čia galima pacituoti iš trečiadienį LRKT skelbtos išvados:
“Pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi dvi valstybės valdžios institucijos – Seimas ir Konstitucinis Teismas. Kiekvienai iš šių valstybės valdžios institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos procese atitinkantys įgaliojimai: apkaltos byla gali būti pradėta tik Seimo narių siūlymu (iniciatyva); išvadą, ar asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, teikia Konstitucinis Teismas; jeigu Konstitucinis Teismas padaro išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali tokį asmenį pašalinti iš užimamų pareigų, gali panaikinti jo Seimo nario mandatą.“
Problema yra tame, kad konstitucinė sankcija (atsakomybė) susideda iš dviejų elementų:
1) pašalinimo iš užimamų pareigų;
2) draudimo eiti pareigas, kurioms reikia duoti priesaiką Lietuvos Respublikai (Konstitucijai).
T.y. matau problema tame, kad man neaišku ar yra taikomas antrasis elementas, jeigu Seimas nuspręs nepašalintį A. Sacharuko ir L. Karaliaus. Apie tai mąstau nuo ketvirtadienio ir dabar sugalvojau parašyti, todėl, kad nei viešojoje erdvėje, nei tarp teisininkų viduje t.y. akademinėje bendruomenėje tarp konstitucionalistų apie tai nėra kalbama. Mano abejones sustiprino dar ir tai, kad žiūrėjau “Savaitės įvykių TOP 5“ per LNK ten buvo sakoma, kad atsistatydinę L. Karalius ir A. Sacharukas išvengtų konstitucinės atsakomybės padarinių t.y. galėtų pvz.: ateinančiuose Seimo rinkimuose kandidatuoti į Seimą. Tačiau ar taip yra iš tiesų? Taigi mano klausimas:
AR NEATSTATYDINUS SEIME L. KARALIAUS IR A. SACHARUKO JIE TURĖS TEISĘ UŽIMTI PAREIGAS, KURIOMS REIKIA PRISIEKTI LIETUVOS RESPUBLIKAI?
Norint atsakyti į šį klausimą reikia sistemiškai nagrinėti ne tik pačią Konstituciją, o svarbiausia LRKT nutarimus ir išvadas. Problemos pasimato tada, kai išanalizuoji 2004 kovo 31 d. išvadą “Dėl Prezidento Rolando Pakso veiksmų“, 2004 gegužės 25 d. nutarimą “Dėl Respublikos prezidento rinkimų įstatymo“ ir naująją 2010 spalio 27 d. išvadą “Dėl Seimo narių Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko veiksmų“.
Nagrinėjant mano iškeltą problemą vertėtų nepamiršti ir mano įrašo, kuriame kalbėjau apie apkaltos proceso tikslus ir esmę.
Taigi, galima šokti prie nutarimo, kuriame buvo konstatuota, kad į konstitucinę sankciją įeina ir draudimas ateityje užimti pareigas, kurioms būtina prisiekti. Pirmiausia apie pačios priesaikos reikšmę. LRKT nurodo, kad:
“Pabrėžtina, kad Respublikos Prezidento priesaika nėra vien formalus ar simbolinis aktas, ji nėra vien iškilmingas priesaikos žodžių ištarimas ir priesaikos akto pasirašymas.
Kadangi Respublikos Prezidento priesaikos institutas ir priesaikos turinys yra įtvirtinti Konstitucijoje, Respublikos Prezidento duota priesaika turi konstitucinę teisinę reikšmę ir sukelia konstitucinius teisinius padarinius: tol, kol Respublikos Prezidentas neprisiekė, jis negali pradėti eiti savo pareigų; atsisakymas prisiekti, priesaikos davimas su išlyga arba priesaikos teksto pakeitimas, atsisakymas pasirašyti Respublikos Prezidento priesaikos tekstą pagal Konstituciją reiškia, kad Respublikos Prezidentas negali pradėti eiti savo pareigų; jeigu asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, neprisiekė, turi būti skelbiami nauji Respublikos Prezidento rinkimai.
Respublikos Prezidento priesaikos aktas yra konstituciškai teisiškai reikšmingas ir dėl to, kad Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas, duodamas priesaiką Tautai, viešai ir iškilmingai įsipareigoja veikti tik taip, kaip jį įpareigoja ši priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos nesulaužyti; Respublikos Prezidentui davus priesaiką, jam atsiranda pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja Tautai duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos nesulaužyti. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį priesaikos sulaužymas yra vienas iš pagrindų, kuriems esant Respublikos Prezidentas apkaltos proceso tvarka gali būti pašalintas iš užimamų pareigų.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Respublikos Prezidento priesaikos sulaužymas kartu yra ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2004 m. kovo 31 d. išvada).“
Praėjusios savaitės išvadoje norodoma:
“Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai reikalauja ištikimybės priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasižadėjimo gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas). Konstitucija iš Seimo nario besąlygiškai taip pat reikalauja pasižadėjimo sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal Konstituciją išrinktam Seimo nariui prisiekus ir įgijus visas Tautos atstovo teises, atsiranda konstitucinė pareiga besąlygiškai būti ištikimam Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus. Seimo nariai, vykdydami savo funkcijas ir įgyvendindami valstybės valdžią, privalo vadovautis Konstitucija, teise ir joms paklusti, taip pat privalo veikti Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, nesinaudoti savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų asmeninei naudai gauti. Už priesaikos sulaužymą ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą gali būti panaikintas Seimo nario mandatas.“
Taigi, galime drąsiai daryti išvadą, kad priesaika Lietuvos Respublikai yra būtina, o pareigūnai, kuriems yra numatyta prievolė prisiekti, privalo ją atlikti, nes tik prisiektus jie įgyja toms pareigoms tenkančias teises ir pareigas. Paprastai tariant, neprisiekęs tu nesi nei visateisis Seimo narys, nei Prezidentas, nei Konstitucinio Teismo teisėjas.
Atskleidus priesaikos esmę derėtų pereiti prie paties apkaltos proceso. Manau, apkaltos kritinis momentas siejasi su Konstitucinio Teismo išvada, o ne su Seimo balsavimu, nors daug kas gali manyti priešingai ir tokią išvadą galima padaryti skaitant minėtą LRKT doktriną. Tačiau aš randu šiokių tokių netikslumų ir nenuoseklumų, kuriuos net gi drįsčiau pavadinti vidiniais prieštaravimais. Kaip ir sakiau, jokių problemų nekyla, jei Seimas atstatydina pareigūnus. O jeigu to nepadaro??? Visų pirma reikia atsakyti į klausimą ar Konstituciniam Teismui pripažinus, kad pareigūnas sulaužė priesaiką, Seimas turi apsisprendimo teisę ar turėtų visais atvejais nušalinti minėtą pareigūną nuo einamų pareigų. Tai yra ypač jautrus momentas, nes jau turėjome pavydžių, kai Seimas turėdamas pareigą atstatydinti t.y. kai jo pritarimas atstatydinimui tėra tik simbolinis aktas, turiu omenyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko V. Greičiaus atstatydinimą, virš metų laiko tampėsi ir neatstatydino jo pasibaigus pirmininkavimo kadencijai. T.y. pažeidinėjo savo iš Konstitucijos kylančias pareigas. Grįžtant dėl balsavimo apkaltos proceso metu LRKT (2004/5/24) yra pasisakęs:
“Pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus spręsti, ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų. Vertinant Konstitucinio Teismo ir Seimo konstitucinių įgaliojimų santykį apkaltos procese pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo išvada, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, susaisto Seimą tuo atžvilgiu, kad pagal Konstituciją Seimas neturi įgaliojimų spręsti, ar Konstitucinio Teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta, – teisinį faktą, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, nustato tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada). Nors Seimo nariai, spręsdami, ar Respublikos Prezidentą pašalinti iš užimamų pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, balsuoja laisvai, tai nereiškia, kad Seimo nariai, spręsdami, ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų, nėra saistomi savo duotos Seimo nario priesaikos, kuri įpareigoja Seimo narį savo veikloje vadovautis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine ir nebūti varžomam jokių mandatų. Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas negali būti suprantamas tik kaip leidimas veikti vien savo nuožiūra, veikti vadovaujantis vien savo sąžine ir ignoruoti Konstituciją. Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, kurioje tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus. Todėl Seimui, sprendžiančiam, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, tenka ypač didelė atsakomybė: demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, neturėtų išvengti konstitucinės atsakomybės – pašalinimo iš užimamų pareigų.“
Čia yra išreikštos labai svarbios nuostatos, kuriomis Konstitucinis teismas “gražiai“ pasako, kad jeigu LRKT išvada pripažįstama, kad pareigūnas sulaužė priesaiką/šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimo nariai balsuodami lyg ir neturi apsisprendimo t.y. numatyta Konstitucinė pareiga nušalinti pareigūną nuo einamų pareigų. Tačiau praėjusios savaitės LRKT išvadoje ne kartą vartojamos šiek tiek kitokios formuluotės, kurias jau citavau, bet vertėtų dar kartą atkreipti dėmesį:
“Už priesaikos sulaužymą ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą gali būti panaikintas Seimo nario mandatas.“
Mano manymu, čia pasimato pirmasis nenuoseklumas Konstitucinėje doktrinoje, nes anksčiau lyg ir pasisakoma apie pareigą balsuoti vienaip, o dabar vertinant lingvistinę išraišką “gali būti panaikintas“, kyla klausimas, ar Seimo nariai neturi apsisprendimo laisvės? Manau, daug kas mano, kad tai yra Seimo narių apsisprendimo laisvė, tačiau mano nuomonė yra kitokia. Jie privalo atstatydinti asmenį sulaužiusi priesaiką, priešingu atveju galima prieiti prie teisinės aklavietės, kai asmuo toliau eis savo pareigas, nors bus sulaužęs priesaiką t.y. nusižengęs Konstitucijai, Lietuvos Respublikai ir tautos suverenui – piliečiams. O tada bus didžioji problema, ar jis galės dalyvauti kituose rinkimuose ir dar kartą prisiekti? Čia pasiekiamas, mano minėtas, kritinis momentas t.y. Konstitucinė teismo išvados vieta apaktos procese. Štai ką apie ją sako Konstitucinis teismas:
“Vertinant Konstitucinio Teismo ir Seimo konstitucinių įgaliojimų santykį apkaltos procese pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo išvada, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, susaisto Seimą tuo atžvilgiu, kad pagal Konstituciją Seimas neturi įgaliojimų spręsti, ar Konstitucinio Teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta, – teisinį faktą, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba neprieštarauja) Konstitucijai, nustato tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada).“
Tai reiškia, kad tik Konstitucinis Teismas nustato juridinį faktą, kad priesaika sulaužyta. Išvada yra galutinė ir neskundžiama. Jos pagrįstumas ir teisėtumas niekada nebesprendžiamas ir niekaip nerevizuojamas. Seimas sprendžia ar pašalinti asmenį iš minėtų pareigų, o ne tai, kad pvz.: nepritarimas atstatydinimui nesuponuoja atleidimo (ar panaikinimo) šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo/priesaikos sulaužymo fakto. Taigi, Konstatavus šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, jis niekaip nepakeičiamas ir visada galioja į ateitį. Tai galima paaiškinti apkaltos proceso tikslais apie kuriuos kalba pats LRKT:
“Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.
Minėta, kad apkalta yra viena iš valstybės pareigūnų viešos demokratinės kontrolės formų, valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Minėta ir tai, kad Respublikos Prezidentas, kurio veiksmus Konstitucinis Teismas pripažino šiurkščiai pažeidusiais Konstituciją ir kuris apkaltos proceso tvarka Seimo – Tautos atstovybės buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento pareigų, visada išlieka sulaužiusiu Tautai duotą priesaiką, šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją ir už tai pašalintu iš Respublikos Prezidento pareigų.“
Aptarus šiuos momentus lieka paskutinis ir svarbiausias t.y. konstitucinės atsakomybės ribos ir atsakomybės atsiradimo momentas. Dar kartą apie konstitucinę sankciją:
“Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką.
Nurodytas draudimas užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką, yra ne asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pakartotinis nubaudimas, ne antra “bausmė “, skirta asmeniui už tą patį Konstitucijos pažeidimą, bet konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų sudedamoji dalis ir apkaltos, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonės, konstitucinės atsakomybės giluminė prasmė, jos paskirtis ir tikslas – užtikrinti, kad asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.“
Nurodoma, kad draudimas ateityje užimti tokias pareigas yra “išplaukiantis“. Tai yra sankcijos sudedamoji dalis. Bet ką daryti jeigu sankcija nėra pritaikoma? T.y. jeigu A. Sacharukas ir L. Karalius nebus nušalinti nuo pareigų ar tada netaikoma “išplaukianti“ sankcijos dalis? Dauguma nekelia šio klausimo, bet kadangi nekarta pasakyta, kad jie galės tęsti politinę karjerą Seime naujuose rinkimuose, jeigu dabar atsistatydins. Ši interpretacija, nors iš pažiūros sutampa su LRKT doktrina, yra klaidinga. Mano manymu abi sankcijos dalys, nepaisant to, kad viena išplaukia, yra savarankiškos. Nors pats LRKT vis nurodo, kad:
“Pagal Konstituciją asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė tokį nusikaltimą, kuriuo kartu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, niekada negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kitų teismų teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. niekada negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.
Asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.“
Manau šios formuluotės nėra visiškai tikslios ir tik parodo apkaltos proceso problematiką, kuri slypi proceso teisiniame ir politiniame dualizme. Lingvistiškai aiškinant t.y. vartojant jungtuką “IR“ atrodo, kad visiškai konstitucinei atsakomybei kilti būtinas priesaikos sulaužymo konstatavimas IR pašalinimas iš užimamų pareigų. Todėl gali atrodyti, kad nepašalinus iš pareigų antroji atsakomybės dalis (draudimas su priesaika susaistytas pareigas eiti ateityje) nekyla. Tačiau negaliu su tuo sutikti, nes taip būtų paneigiama pačios priesaikos prasmė ir jos sulaužymo konstatavimo faktas. Kaip asmuo gali vėl prisiekti, jeigu jau buvo sulaužęs priesaiką? Tačiau jeigu Seimas neatstatydins, galima prieiti prie labai jautrios situacijos, kai prasidės ginčiai dėl dabar mano iškeltų problemų. Gi priesaikos sulaužymą LRKT jau konstatavo ir to niekaip nebe pakeisi. Negalima leisti prisiekti priesaiką sulaužiusiam asmeniui. Pats LRKT yra nurodęs:
“Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Respublikos Prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį konstitucinį apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą institutą, būtų nesuderinamas su konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą esme ir paskirtimi, su Konstitucijoje numatytos priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir paskirtimi, su iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo kylančiu reikalavimu, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisinės valstybės principu, su konstituciniu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvu.“
Nors ir čia konstitucinės atsakomybės kilimo momentas yra siejamas su atstatydinimo momentu, manau, kad draudimas ateityje eiti pareigas surištas su priesaikos davimu Lietuvos Respublikai suveikia būtent Konstituciniam Teismui išvada pripažinus, kad asmuo sulaužė priesaiką. Todėl nenuosekliai ir ydingai atrodo Seimui numatytos galimybės balsuojant leisti sau neatstatydinti asmens šiurkščiai pažeidusio Konstituciją. Norint išvengti šių problemų Seimas PRIVALO (TURI KONSTITUCINĘ PAREIGĄ) atstatydinti priesaiką sulaužiusius asmenis.
Net ir tuo atveju, kuris neabejotinai tikėtinas (manau, žymiai didesnė tikimybė, kad Seimas dėl politinių sumetimų neatstatydins priesaiką sulaužiusių Seimo narių), arba jiems atsistatydinus iki apkaltos proceso pabaigos, jei nebeturės galimybės eiti pareigų, kurioms reikia duoti priesaiką t.y. nebegalės prisiekti, nes jau kartą ją buvo sulaužę.
Manau, taip dar kartą atskleidžiau apkaltos proceso problematiką, nes tai tikrai toli gražu nėra vien teisinis procesas ir politikos jame gali būti labai daug, o tai suponuoja ne tik Seimas kaip pareiškėjas, bet ir Seimas kaip galutinį tašką procese padedantis subjektas. Tačiau nederėtų pamiršti Konstitucinio Teismo išvados t.y. nustatyto juridinio fakto, kad priesaika buvo sulaužyta.
Tomo Chochrin tinklaraštis 
Gerbiamas WU,
Savo analizėje tikrai puikiai parodėte tą teisinį marazmą, kylantį iš mūsų teisėkūros tradicijų ir jo pasekmes.
Tačiau pastebiu, kad Jūsų tekstus vis labiau įtakoja tai, kas vadinama pirmąją profesinės deformacijos stadija, prasidedančia kažkur ties teisės studijų antro kurso antru semestru ir užsibaigiančia maždaug metai-du po studijų baigimo – Jūs po truputį vis labiau persikeliate iš realaus į „teisinį“ pasaulį, kurio problemos ir jų sprendimo būdai realaus pasaulio gyventojams atrodo keistos, didžia dalimi dirbtinės ar net prasimanytos.
Visgi teisė, kaipo tokia, tėra visuomenėje sutartų principų ir jos nusistatytų taisyklių rinkinys, skirtas tos visuomenės narių santykiuose kylantiems nesutarimams ir problemoms spręsti, t.y. grynas mechanizmas, derinamas ir keičiamas taip, kad kuo geriau tenkintu visuomenės narių daugumos poreikius, o ne Aukščiausiųjų Būtybių apreikštas Šventas Raštas, kurio dangišką prasmę turi iššifruoti ir atspėti Žynių kasta.
Todėl visi tie svarstymai ir bandymai atspėti, ką gi šiuo atveju norėjo mums pranešti Konstitucijos Dvasia bei susiję su tuo ritualiniai šokiai su šamaniškais būgneliais minėto realaus pasaulio gyventojams kelia šypseną.
Esmę Jūs puikiai išdėstėte, tik pavertus ją į žmonių kalbą ji nuskambėtu taip:
visas tas Konstitucinis „priesaikos sulaužymo, šiurkščių Konstitucijos pažeidimų“ nustatymo ir apkaltos įgyvendinimo mechanizmas nėra normaliai, deramai, kokybiškai bei vienareikšmiai teisiškai reglamentuotas, kas ir sudaro prielaidas Konstitucijos Dvasios Žynių savivalei bei labai jau abejotiniems realaus pasaulio sveiko proto masteliais matuojamiems sprendimams.
Kitaip sakant, šiuos procesus reglamentuojančius dokumentus rengę aukštus vardus ir regalijas turintys teisininkai savo darbą atliko nekvalifikuotai ir nekokybiškai ir bet kokioje privačioje firmoje, paaiškėjus jų atlikto darbo rezultatų kokybei, būtu išmesti iš darbo su vilko bilietais.
Ar mes matome ką nors panašaus šiuo Jūsų išnagrinėtu atveju?
Priešingai, būtent tie brokdariai, tiksliau – dalis jų, dabar pradeda pretenduoti ir net užsiimti tų nekokybiškų, neišbaigtų ir nesueinančiais galais teisės aktų aiškinimais iš neklystančių Konstitucinės teisės žinovų pozicijos.
Kas, mano kuklia nuomone, būtu graudžiai juokinga ir verta kokio Rokiškio-popo ar net Užkalnio plunksnos, jei nebūtu pikta.
Bet užbaigsiu užsitęsusią preambulę ir trumpai išdėstysiu ambulę:)
Mano supratimu, esminė ir visiškai dirbtinė problema yra tai, kad per praėjusį „paksogeitą“ mūsuose atsirado kažkokia nauja, pasaulio konstitucinėse doktrinose nelabai girdėtas (bent jau mano) savarankiškas „šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo bei priesaikos sulaužimo“ institutas, kuris privalomai nesiejamas su jokiais galiojančių baudžiamųjų įstatymų pažeidimais ir neturi jokios iš anksto apibrėžtos nusikaltimo sudėties, bei kurio nustatymas nėra vykdomas įprastomis procesinėmis normomis.
Kiek pamenu, paprastai daugumoje civilizuotų šalių prezidentų ir parlamentarų impičmentai ir pan. yra siejami su galiojančių baudžiamųjų įstatymų – ir net ne visų, o tik sunkiausių nusikaltimų sudėtimis.
Faktiškai, Lietuvoje įsigaliojo ydinga tradicija, kad sprendimas dėl kokios nors konkretaus asmens veikos paskelbimo „šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu“ ar „priesaikos sulaužymu“ gali būti nesiejamas su jokiu galiojančio teisės akto pažeidimu ir priimamas atgaline tvarka, tuo pačiu ekspromtu ad hoc sukonstruojant jo sudėtį – kas yra keista bei ydinga praktika.
Leiskite pasidomėti, o kurgi dingo senas geras – nulla poena sine lege?
Kur kas logiškiau būtu apibrėžti – kokie esantys nusikaltimai ar administraciniai pažeidimai patenka po šiomis sąvokomis bei, jeigu jau taip norisi turėti dar atskirus „Konstitucijos pažeidimus ir priesaikos sulaužymus“- aprašyti jų sudėtis ar bent aiškiai suformuluoti kažkokius kriterijus.
Nors, mano supratimu, tokie bandymai būtu, senlietuvių tarme – čystas briedas, bet jeigu jau taip norisi išsiskirti iš pasaulio – tebūnie.
Grįžtant prie Jūsų išvados:
Deja, bet LR Konstitucija tiesiogiai saugo Seimą nuo tokio pobūdžio teisinių pasikėsinimų ir bandymų paversti jį kažkokios institucijos (vykdomosios ar kvaziteisminės) valios aklu vykdytoju.
Jokių konstitucinių ar dar kokių mechanizmų, priverčiančių Seimą balsuoti vienaip ar kitaip klausimu, kuris Konstitucijos yra pavestas Seimo kompetencijai, nėra ir būti negali, kaip apie tai nesvajotų Konstitucinės Dvasios apreiškimų aiškintojų brigados…:)
Galima pakeisti Konstituciją ir išimti tam tikrus klausimus iš Seimo kompetencijos, perduodant juos spręsti kam kitam, bet galiojančios Konstitucijos rėmuose net visų – ir šio ir ano pasaulių – Konstitucinės Dvasios ar jų Žynių daugiapuslapiniai teisiniai išvedžiojimai negali paversti parlamentinės respublikos Seimo kažkieno sprendimų autoštampuotojais.
Net jeigu tas „kažkas“ – iš garbių teisininkų sudarytas kvaziteisminis organas, kaip įprasta biurokratinėms valdiškoms institucijoms įvairiais būdais bandantis išplėtoti savo gan siauras ir konkrečiai apibrėžtas galias ir bandantis tuos bandymus paslėpti daugžodingoje teisinio skambesio retorikoje.
Vadovaujantis realaus pasaulio sveiku protu nuoseklu ir tikslinga būtu paimti ir – po viešos diskusijos – tiesiog normaliai nuosekliai teisiškai sureglamentuoti visus tuos apkaltos ir impičmentų procesus, aiškiai ir skaidriai nustatant kiekvienos institucijos kompetenciją Konstitucijos apibrėžtuose ribose, griežtai susiejant „šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo bei priesaikos sulaužymo“ sąvoką su galiojančių baudžiamųjų įstatymų numatytų sunkiausių nusikalstamų veikų atlikimu – kaip tai yra daugumoje demokratinių šalių, nutraukiant ydingą „priesaikos laužymo“ sudėčių ad hoc formavimo praktiką bei taikymą atgaline tvarka.
Ir baigtusi visi tie kvaziteisniai cirkai bei Žynių galvų kraipymai: “uj, koki sudėtinga teisinė promblema, uj, tai kaip dabar toki išspręsti?“
P.S. Prašau nelaikyti profesinės deformacijos paminėjimą asmeniniu išpuoliu, čia tiesiog toks mano pastebėjimas iš gyvenimo.
Beje, iš anksto atsiprašysiu, kad, matyt, artimiausiu metu neturėsiu galimybės vesti rimtos diskusijos šiais klausimais ir apsiribosiu trumpomis pastabomis iš sveiko proto nepametusio valstiečio pozicijų, nesigilinant į tas konstitucines-dvasines-teisines vingrybęs, kurias tiesiog nelaikau vertomis rimto gilinimosi.
Kas sukūrė tokį teisinį jovalą (pavardės – ne paslaptis), kurį Jūs taip vaizdingai aprašėte – tiems ir derėtu pavesti neatlygintinai jį ištaisyti – laisvu nuo pagrindinio darbo laiku. Čia buvo humoras, jeigu ką.
Zeppelinus,
Na ir ilgas komentaras :) Aš irgi per daug nenoriu plėstis, nes tiesiog įsivelsim į beribę diskusiją :)
Norėčiau pastebėti, dėl Jūsų pastabos, kad persikeliu iš realybės į teisinį pasaulį. Aš tiesiog neturiu kitos išeities. Arba žaidžiu sistemos rėmuose, arba lieku užribyje. Reikia nepamiršti, kad man gali visą gyvenimą valgyti duoną iš to, todėl pragyvenimo šaltinio nesinorėtų prarasti. Aš savo poziciją laikau kaip tik žymiai labiau “prie žmonių“, negu dauguma kitų teisininkų. Priešingų atveju nerašyčiau šio blogo ir nekelčiau problemų į paviršių, bei nebandyčiau siūlyti šiokus tokius sprendimus. Aš suprantu, kad sprendimai gali atrodyti prasimanyti, bet būna atvejų, kai reikia pasiekti tam tikrą rezultatą. Taigi eisite pas advokatą iš kurio norėsite rezultato.
Dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo. Šios sąvokos yra sudėtos daugumoje moderniųjų laikų Konstitucijų. Kitas dalykas, kaip jos yra taikomos ir kaip taikomas pats apkaltos procesas. Mano žiniomis, šiais laikais tokios praktikos rasti beveik neįmanoma.
Jūs juokaudamas siūlote apibrėžti sudėtis. Tai padaryti būtų neįmanoma. Net ir rišti su nusikaltimais sudėtinga. Pvz.: kokį BK straipsnį pritaikysite L. Karaliui.. Dėl to konstitucinė atsakomybė ir laikoma savarankiška. Nors pats pasakėte, kad Jums nelabai įdomu tas apkaltos procesas, siūlyčiau pasiskaityti kaip atsirado pats institutas. Alexis De Tocqueville neblogai atskleidžia tai. Bet visada turime grįžti prie tikslo ir pačio proceso esmės. Nes tik apkaltai atsiradus Anglijoje ji dažniausiai ir buvo naudojama, kaip politinio susidorojimo priemonė, o ne kaip netinkamo pareigūno pašalinimo galimybė.
Aš vis stengiuosi akcentuoti, kad tai yra ne tik teisinis procesas, dėl to visada bus problematiška įspausti į tokius rėmus, kad procesas veiktų nepriekaištingai. Iš Jūsų komentarų kituose tinklaraščiuose pastebėjau, kaip mėgstate logiką ir ja grįstą argumentaciją. Tačiau realiame pasaulyje ja taip pat dažnai nesiremiama. Nors teisininkams turi būti taikomi aukštesni loginio samprotavimo standartai, tai parodo ir vienas iš pagrindinių teisės aiškinimo metodų – loginis, tačiau neretai ir jiems šių žinių trūksta. Tai galiu patvirtinti ir iš savo asmeninės patirties, nes teko matyti, kaip kitiems sekasi elementariame logikos kurse pirmaisiais studijų metais ir toli gražu pats nerodžiau tokių žinių, kurių iš savęs reikalauju (nors taip dažniausiai būna ir kitose disciplinuose :). Juo labiau man sunku įsivaizduoti politikų paklusimą logikai.
O dėl Seimo pareigos balsuoti vienaip. Tokie atvejai yra iš tiesų galimi, tik klausimas ar apkalta tas atvejis? Bet pvz.: dėl pareigūnų atstatydinimo, kaip Jums ne teisininkui atrodo, kai įstatymiškai yra numatyta teisėjo kadencija sueina, o Seimas turi patvirtinti atstatydinimą, tačiau to nedaro. Ar taip jis nepažeidžia įstatymo imperatyvų. O tokios normos Konstitucijoje yra iš esmės, kad pagražinti valdžių padalijimo principą t.y. parodyti, kad kadangi skiriant dalyvauja skirtingos sistemos institucijos tai ir atleidžiant turi formaliai dalyvauti. Dabar pas mus apkaltoje lyg ir suformuluota taip, kad tas balsavimas yra (turėtų būti) simbolinis. Tačiau Jūs su tuo pagrįstai nesutinkate.
Asmeniniu išpuoliu tikrai nelaikau :) Aš suprantu, kad yra daug problemų (jovalo) ir noriu prisidėti jas sprendžiant. Kitaip nebūčiau rašęs šio įrašo, nes viešos diskusijos yra tikrai reikalingos. Taip pat net negaliu prisiimti atsakomybės už visus teisininkus, net dalies, nes aš dar tik pradedu ir abejoju ar nors kiek prie jovalo prisidėjau :)
O man įdomu toks teimo sprendimo apektas:
jeigu Seimo narys pripažintas klastojęs dokumentus – ar šie dokumentai yra suklastoti?
jeigu jie yra suklastoti, ką su jais dabar daryti, paskelbti negaliojančiais ar ramiai vadovautis suklastotais įstatymais?
Galutinis žodis dėl mandato priklauso Seimui, tai aiškiai įtvirtinta LRK ir nėr čia ko daug plėstis. LRKT išaiškinimai čia nieko nekeičia. Veikia svertų-atsvarų sistema.