, autorius: Ilgą laiką mūsų teismai kūrė neteisingą praktiką taikant CK 6.228 straipsnį, reglamentuojantį esminę šalių nelygybę. Šiame straipsnyje numatyta galimybė pirmiausia ne teismo tvarka pakeisti (atsisakyti tam tikros sąlygos) sutartį. Tam yra būtinas minėtame straipsnyje esantis sąlygų visetas. Bet šį kartą ne apie jas, o apie teismų praktiką, kurioje dažniausiai pasitaikęs šiuos normos taikymas buvo mažinant sutartinių netesybų dydį. Net Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra ne kartą pasisakęs dėl tokio taikymo, kuriam pritardavo. Pavyzdžiui Civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2006 LAT nurodo:
“Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai suabsoliutino sutarties laisvės principą. Sutarties laisvė apima ir laisvę šalims savarankiškai nustatyti jos turinį, išskyrus atvejus, kai tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė ir teisės principai; dėl to, jei ieškovė ir suprato sutarties sąlygas, tai nėra aplinkybė, savaime paneigianti būtinybę tirti ir vertinti sutarties sąlygas pagal geros moralės, lygiateisiškumo, sąžiningumo, protingumo principus. Vadinasi, nagrinėdamas CK 6.228 straipsnio pagrindu pareikštą reikalavimą, teismas turėjo tirti sutartyje nelygiaverčių viena kitai netesybų sąlygų atsiradimo aplinkybes. Atsakovas yra verslo subjektas, viena jo veiklos sričių – žemės sklypų pirkimas ir pardavimas; atsakovo atstovo aiškinimu, tokios sutarties sudarymas atsakovui yra įprastas. Ieškovės teigimu, ji yra mažiau informuota, neturi derybų patirties, ekonomiškai silpnesnė už atsakovą. Sutartį parengė atsakovas, jam nustatytos dešimt kartų mažesnės netesybos nei ieškovei. Ar atsakovas nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad sudarant preliminariąją sutartį jis buvo stipresnioji šalis, vertintina tik teismo posėdyje ištyrus nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas jų netyrė, dėl CK 6.228 straipsnyje nustatytų normų taikymo sprendime nepasisakė; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, turinčių reikšmės, taikant CK 6.228 straipsnį; apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šių aplinkybių taip pat netyrė. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra atskleista bylos esmė; fakto klausimai, turintys esminės reikšmės taikant CK 6.228 straipsnį, nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl nurodytų materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimo skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).“
Kitoje byloje (3-k3-273/2005) LAT konstatavo, kad šaliai sutartimi nustatyta dviguba atsakomybė t.y. netesybos sudarė delspinigius ir palūkanas, kurios suteikė vienai šaliai nepagrįstą pranašumą:
„Nustatant sutarties sąlygas, viena sutarties šalis gali pasinaudoti savo pranašesne padėtimi, kitos šalies silpnumu (neapdairumu, nepatyrimu ir pan.) ir nesąžiningai pasiekti susitarimo, kuriuo nustatyti gerokai palankesnes sau sutarties sąlygas, nepagrįstą pranašumą (šiuo atveju – labai dideles netesybas). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalių sutartyje numatytos netesybos yra neprotingai didelės (protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nebūtų sudaręs), todėl panaikino sutarties sąlygas dėl tokių netesybų, jas sumažino ir taip pašalino esminę sutarties šalių nelygybę. Teismas iš esmės šalių sutartį pakeitė tuo pagrindu, kad joje buvo nustatyti neprotingai dideli delspinigiai.“
Kitoje byloje (3-k3-296/2006) LAT pasisakė dėl nepagrįstai didelio baudos dydžio nutraukiant nuomos sutartį prieš terminą t.y. šiuo atveju, nutraukus sutartį, būtų atlyginami ne nuomotojo patirti nuostoliai, o nuomotojas būtų nepagrįstai praturtėjęs ir susidariusi tokia situacija, kai nuomininkas atsidūręs neproporcingoje padėtyje dėl prievolių neatitikimo, nutraukęs sutartį prieš terminą patirtų didelius nuostolius:
„Šalys gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą (CK 6.228 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Sutarties 6 straipsnio 3 dalies sąlyga, numatanti 30 000 Lt baudą nuomotojui prieš terminą nutraukus sutartį, rodo šalių prievolių neatitikimą, viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelį pranašumą. Sprendžiant, ar šalių nelygybė yra esminė, būtina atsižvelgti į daugelį faktinių aplinkybių: sutarties rūšį, tikslą, šalių patirtį versle ir pan. Tai yra fakto klausimai, kuriuos nustatė pirmosios instancijos teismas, išsamesnė faktų analizė, taikant minėtą teisės normą, atlikta apeliacinės instancijos teismo. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.228 straipsnio taikymo nepaneigia teismų padarytų išvadų.“
Taigi, LAT čia palietė kelis elementus, kurių trūksta netesyboms norint taikyti CK 6.228 str. Pirma, nelygybė turi būti jau sudarant sutartį, o netesybų atveju, jos suveikia tik neįvykdžius, ar netinkamai vykdžius sutartį. Antra, tai turi būti esminė sutarties sąlyga, o netesybos dėl prigimties savo prigimties negali tokia sąlyga būti.
Kyla klausimas, kodėl ilgą laiką esminė šalių nelygybė buvo taikoma netesyboms, o dabar staiga pasikeitė. Atsakymas gana paprastas, jau minėjau, kad LAT’as vykdė teisingumą. Bet tai nėra pagrindinė šio teismo funkcija. Jo misija yra formuoti vieningą praktiką, aiškinti kaip turi būti taikomos materialinės ir procesinės normos. Pas mus viskas dažniausiai vyksta atvirkščiai, pirma bandoma įvykdyti teisingumą. Taip LAT’as neretai iš esmės tampa antrąja apeliacija.
Kitas dalykas, kaip išspręsti minėtose bylose esančias teisines problemas, jeigu atsiribojame nuo esminės šalių nelygybės taikymo? Atsakymas daugiau negu paprastas. Jį praktiką pakeitusioje byloje pateikė LAT:
“Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi, sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Sutartyje nustatydamos netesybų dydį, šalys gali susitarti dėl nuostolių ir netesybų (išskyrus įstatymines netesybas) santykio bei tokiu būdu konkretizuoti sutartinės civilinės atsakomybės ir prievolės įvykdymo užtikrinimo ypatumus, tačiau teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).
Tačiau netesybos negali būti priemonė vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Teismas nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas, bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007). Toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje individualioje byloje. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008).“
Labai paprasta, kam lipti per langą (CK 6.228 str), jeigu atviros durys (CK 6.73 ir 6.258)..
Tomo Chochrin tinklaraštis 
Neperseniausiai LAT buvo suformavęs praktiką, jog netesybos, viršijančios 0,02 proc. yra neprotingos, ir teismai jas kapodavo iki pastarųjų procentų, nepaisant jokių aplinkybių. Po gan ilgo laiko susivokta, kad tai absurdiška; ypač, kai netesybos esti prievolių įvykdymo užtikrinimo institute.
Taip, buvo ir tokia praktika, kai mechaniškai mažindavo. Šioje byloje ir cituojama:
“Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008).”
O anksčiau turėjom “vieną konkretų dydį, kuris neabejotinai reiškė..“ :)
Praktika kinta, tai normalu. Pavyzdžių pakankamai.
O iš esmės, manau, kad LATas eilinį kartą ne aiškina, o kuria teisę, ekvilibruodamas sąvokomis. CK 6.228 str. niekur nekalbama sąlygų teisinę prigimtį ar apie “esminę sutarties sąlygą“ – LATas šią sąvoką įveda pats, o paskiau jau iš josios išveda naują konstataciją – straipsnis netesyboms netaikomas, nes pastarosios negali būti “esmine sutarties sąlyga“, kas ir atskirai paėmus labai abejotina. Netesybų teisinė prigimti čia apskritai ne prie ko.
Anot LATo kainą, matot, galima keisti, nors pastaroji seniai pagal naują CK nebėra esminė pp sutarties sąlyga (išskyrus NT). O jei nustatomos netesybos kelis kart viršijančios kainą, ar jas nustatanti sąlyga sutartyje nebus svarbesnė (esmingesnė) ? Be to, galima numatyti atvejų, kai, pav. pirkėjas turės teisę paprasčiausiai nutraukti ar atsisakyti sutarties, bet vat netesybų klausimio pagal CK 6.228 str. peržiūrėti negalės.
Kad būtų aiškiau, ką turiu galvoje: pirkėjas nusiperka daiktą, kaip vėliau paaiškėja, tokios blogos kokybės, kuri galėtų būti laikoma esminiu sutarties pažeidimu pagal CK 6.334 str. 1 d. 4 p. (pav. kompas – neužsikrauna, gal dėl maitinimo bloko, kurio kaina 50-100 Lt), tačiau jam to daikto kokybė yra pakankama (jis tenorėjo išsiimti procesorių, hardą, vaizduškę ir pan.). Pavėluoja 1 d. sumokėti, nustatytos netesybos du kart viršija daikto kainą. Pardavėjas pareikalauja netesybų. Taigi pirkėjas (įvertinęs netesybas) apskritai gali atsisakyti sutarties, bet negali pasinaudoti CK 6.228 str. netesybų sąlygai peržiūrėti. Šiuo atveju netesybų dydis pirkėjui turi lemiamą reikšmę, odėl vienreikšmiškai aiškinti, kad netesybos negali būti esmine sąlyga, nederėtų. Turint teisę apskritai atsisakyti sutarties yra nelogiška, kad sutarties negali keisti (sąlygos dėl netesybų).
Bang, skaitant kaip buvo ruošiamas UNIDROIT ir jo komentarą, niekas negalvojo apie esminės šalių nelygybės taikymą netesyboms. Taigi teisės aiškinimo metodai neapsiriboja lingvistiniu ir sisteminiu. Ši norma perkelta iš UNIDROIT, tai kodėl aš negaliu pabandyti išsiaiškinti, ką kurdamas šią taisykle norėjo pasakyti M. J. Bonell? Kodėl tu nori taikyti netesyboms jeigu jas mažinti yra kiti būdai? Dėl neteisminės tvarkos galimybės pagal 6.228? Taigi, jeigu atsisakys sąlygos dėl netesybų šiuo pagrindu ne teismo tvarka, kita sutarties šalis kreipsis į teismą.
O dėl kainos ne visiškai su tavimi sutinku. Nes kaina nėra esminė sutarties sąlyga kaip sakei (išskyrus NT). Bet yra ir kitas dalykas. Pačiam LAT’e yra teisėjų pvz.: E. Baranauskas, kuris teigia, kad kaina nėra esminė sąlyga komercinėse sutartyse, tuo tarpu kai sudaromos paprastos civilinės sutartys (pvz.: p-p tarp fizinių asmenų ne verslininkų) kaina yra esminė sąlygą. Bet pas mus viską suplakė į vieną, nes yra monistinė civilinės teisės sistema.
CK 6.228 str. netesyboms iš principo nereikalingas, kai yra CK 6.73 str. 2 d., bet ne reikalingume esmė – įstatymas yra toks koks yra, tačiau LAT savo išaiškinimais jį keičia. Kaip yra pakeitęs įstatymo imperatyvias normas dėl naikinamojo termino juos atnaujinęs (lygtai net trijose bylose). Tokia praktika labai pavojinga. Savo komentaru kritikavau LATo pritemptą argumentaciją ir tiek. Esminė, ar ne, sąlyga kikevienu konkrečiu atveju yra kaina, ne taip svarbu, tik norėjau parodyti, kad pagal LATo “išaiškinimą“ kai kuriais atvejais gali gautis absurdiška situacija, prieštaraujanti civilinių teisinių santykių esmei – apskritai atsisakyti sutarties (viso sąlygų komplekso) gali, o vienos sąlygos – ne.
Ir tikrai negaliu tau ko nors uždrausti aiškintis :)
Bang, vis tik netesybų prigimtis 6.288 str. kontekste esminis dalykas. Juk kol nėra prievolės nevykdymo, negali įvertinti visų aplinkybių, kurių pagrindu galėtum daryti išvadą, kad esti esminė šalių nelygybė. Gi nenustatysi sutarties pažeidimo pobūdžio, šalių elgesio ir t.t.
Iš kitos pusės toks LATo išaiškinimas bereikalingas ir perteklinis teisinės technikos prasme, tik įnešantis painiavos. Pats LATas ne kartą yra aiškinęs, kad CK vientisas teisės aktas ir jo normos turi būti aiškinamos sistemiškai. Kam reikėjo savo aiškinimu faktiškai keisti CK 6.228 str. turinį, jei būtų pakakę pasakyti, kad CK 6.228 str. netesyboms taikomas sitemiškai su CK 6.73 str. nuostatomis, kas ir taip aišku.
Sutinku su LAT CK 6.204 str. išaiškinimu – kad negalėjimo įvykdyti institutas netaikomas piniginėms prievolėms, nes tame straipsnyje iš esmės išvardintos forsmažorinės sąlygos, o force majeure nelaikomas atvejis netgi kai sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių. Vilniaus apygardos teismas, patenkinęs UAB “Akropolis” ieškinį valstybei, matyt to nežinojo. Tačiau laimei VP grupės teisininkai perskaitę mano komentarą (http://racas.lt/civiline-byla-nr-2-5288-25810-vp-grupei-panorejus-teisejai-r-kisielienei-nusprendus/#comment-61452) realiai įvertino situaciją ir apskritai atsiėmė jau patenkintą ieškinį ;)
Man tai pavyzdžiui neretai būna problemos, kai aš tikrai nesuprantu, ką tam tikra CK norma norima pasakyti t.y. kodėl jį teisinius santykius reguliuoja būtent taip, todėl netradiciniai metodai tikrai padeda. Yra tikrai daug keisto ir protų sunkiai suvokiamo reguliavimo. Kaip kad su banko garantija užtikrintos prievolės negalima perleisti, jeigu pačioje garantijoje nenumatyta kitaip.
Beje, bang, o dėl Akropolio nemanai, kad atsiėmė dėl politinio spaudimo? :))
Tikrai nežinau, kodėl atsiėmė :)