, autorius: Vieša paslaptis, kad mūsų visuomenė yra homobiška. Toks požiūris į Lietuvą ne kartą patvirtintas tiek iš užsienio, tiek iš valstybės vidaus. Kodėl rašau šiuo klausimu? Prieš kelias dienas teko skaityti 2010 m. kovo 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo sprendimą byloje 3-k3-136/2010.
Ginčo esmė. UAB “Respublikos leidiniai“ pažeidė ieškovės teisę į atvaizdą, išspausdindami jos provokuojančio elgesio nuotraukas. Visų instancijų teismai pripažino teisės į atvaizdą pažeidimo faktą. Įdomiausia šioje byloje tai, kad vienas iš Vilniaus apygardos teismo argumentų, kodėl ieškovei sukelta neturtinė žala, buvo:
- Pats straipsnis „(duomenys neskelbtini)“ homofobiškumu pasižyminčioje visuomenėje vertinamas prieštaringai, o tokie vertinimai perkeliami ir asmenims, kurių fotografijos išspausdintos straipsniui iliustruoti. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės teiginius dėl patirtų neigiamų padarinių patvirtina ieškovės ir liudytojos teiginiai, kad tai neigiamai paveikė santykius su tėvais, studijų draugais, bendradarbiais, kad ji turėjo teisintis, atsakinėti į nepatogius klausimus, dėl to išgyveno daug neigiamų emocijų.
Kiek man yra tekę skaityti teismų praktikos, čia yra pirmas kartas, kai teismas pripažįsta, jog mūsų visuomenė yra homofobiška. Aišku, konstatuojamas akivaizdus dalykas, bet vis tiek įdomi smulkmena. Teismo sprendimas kaip ir įtvirtina šį teiginį.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės atkartojo tą patį teiginį, tik pasirinko švelnesnę išraiškos formą:
- neigiamos visuomenės nuomonės apie netradicinės seksualinės orientacijos žmones ieškovė galėjo būti vertinama prieštaringai
Galima pasijuokti, sakant, kad Aukščiausiasis teismas sukūrė savotišką homofobijos apibrėžimą. Homofobija – neigiamos visuomenės nuomonės apie netradicinės seksualinės orientacijos žmones. Arba visuomenės prieštaringas netradicinės seksualinės orientacijos žmonių vertinimas :)
Tomo Chochrin tinklaraštis 
Taigi, kyla klausimas: ar, pvz., paminint tekste netradicinę konkretaus asmens orientaciją šio teismo motyvo užtektų, ar reikia ir iliustracijos, t.y. teisės į atvaizdą pažeidimo?
Manau, čia įrodinėjimo dalykas. Tada kalbam apie garbės ir orumo įžeidimą. Jeigu sugebėsi įrodyt, kad patyrei išgyvenimus t.t. kai yra konkretus asmuo, manau, tikrai galima laikyti įžeidimu, jei paskleista žinia apie netradicinę orientaciją :)
Ypač kai čia pripažinta, kad mūsų visuomenė – homofobiška.
Labas, o jeigu tavo tinklaraščio nuorodą įsidėčiau saviškio šone, kas būtų? :) Bet šiaip nesmagiai jaučiuosi, kad mūsų visuomenė laikoma homofobiška.
Ligita, mes gi tarėmės :)
Aš taip vyliausi :D Nieko, mačiau pas Artūrą ant tavo vardo paspaudus jau galima įeit į šį puslapį, vadinasi netrukus savaime šiek tiek smalsuolių atsiras.
Na, kaip nori. Bet dar pridirbsi man :)
Oo, leidai rinktis ir… aš jau pasirinkau! Įsidėsiu. Pridirbti galiu nebent tai, kad atsiras daugiau komentatorių ir tu virsi entuziastingu tinklaraštininku :P
Atlikta, gali pažiūrėt, tik nerimstu, jog užverčiau komentarais ne į temą :O
Žiūrėk, kad tu netaptum :)
Tai aš jau šiokia tokia tapau, tu čia gan šviežias atrodai :)
O tai LAT gali daryti tokio pobūdžio vertinimus? Ta prasme, jei jau padarė, tai išeina, kad gali bet čia juk ne teisinis konstatavimas. O be to, kas žino dėl ko tie santykiai su jos giminaičiais pablogėjo…
Na, vienas iš VAT’o ir LAT’o motyvų, kodėl kilo neturtinė žala yra neigiamas požiūris į netradicinės orientacijos žmones. Kaip sprendime pasakyta, tą merginą dėl to paliko vaikinas “ji buvo pavaizduota kaip lesbietė“.
Dėl teisinio konstatavimo, tai konstatuota, kad mūsų visuomenė yra homofobiška. Aišku, čia nėra teisės aiškinimo taisyklė t.y. ne precedento suformuota tasyklė jurispducence constante prasme. Bet pvz.: jeigu būtų byla, kur galimai pažeista žmogaus garbė ir orumas, nes jis kažkokiame straipsnyje pateiktas kaip netradicinės seksualinės orientacijos, tai kodėl nepasiremti šia sprendimo dalimi ir neįdėti į ieškinį. Tikrai nepakenks toks dalykas, siekiant neturtinės žalos, kad kažkokioje byloje buvo teismo pasakyta, jog netradicinės orientacijos žmonės vertinami prieštaringai ir tai buvo vienas iš kriterijų, kuris sukėlė neturtinę žalą.
Mano kuklia nuomone, teismai persistengė su homofobiškumo konstatavimu. (1) jei jau teismai norėjo tokio motyvo, turėjo pasiremti moksliniais tyrimais ir t.t. (manding, tai atrastų), nesgi nūnai tarsi pritaikė nuostatą: nereikia įrodinėti aplinkybių teismo pripažintų visiems žinomomis. (2) homofobiškumo aplinkybę turėjo įrodinėti ir įrodyti ieškovė – įrodinėjimo pareiga. (3) mane nufotkina ir publikuoja šalia gražios čigonės, gi aišku, koks visuomenės požiūris į čigonus, tad labai tikėtina (labiau negu netikėtina), jog mano santykiai su giminaičiais pablogėjo, bet ar tai pagrindas neturtinei žalai?
Suprantu, ką nori pasakyti :)
Sutinku, kad “pritaikė nuostatą: nereikia įrodinėti aplinkybių teismo pripažintų visiems žinomomis.“ Bet pats rašiau, kad tai yra vieša paslaptis. Nemanau, jog tiki, kad atlikti tyrimai pakeistų rezultatą. Tik ilginamas procesas.
Dėl pagrindo neturtinei žalai. Jis susietas būtent su tuo straipsniu ir pateiktas taip, kad kyla asociacijos :)
Dėl homofobiškumo įrodinėjimo. Mes nematėme bylos, tik sprendimą. Todėl neaišku, ar pirmojoje ir kasacinėje instancijoje buvo bandyta įrodinėti. Galim tik spėlioti iš lakoniškų sprendimų (Nors aš čia galiu būti neteisus).
Šiaip aš į šią situaciją stengiuosi žiūrėti šiek tiek plačiau, išeinant už sprendimo ribų.
Turim iš esmės vertybę “nediskriminavimą bet kokiais pagrindais“, šiuo atveju dėl seksualinės orientacijos. Jis įtvirtintas ne tik Konstitucijoje, bet ir EŽTK, JTO dokumentuose ir t.t. Kaip ir sakiau, turbūt niekas nesiginčys, kad mūsų visuomenė iš tiesų homofobiška. Ir iš esmės Respublikos leidinių grupė yra tas subjektas, kuris nuolat skatina homofobiją ir diskriminacijos formas. Dėl homofobijos, galime prisiminti “Vakaro žinių“ pavyzdžius. Manau, rastume dar daugiau. Todėl, aš šį sprendimą vertinu daugiau kaip mažą moralinę pergalę prieš Respubliką :) Ir rezultatas, kaip matėme, proporcingai paskaičiavus teismo išlaidas, praktiškai gaunasi ant nulio. Tiesiog, viliuosi, kad taip galima nors šiek tiek pristabdyti “respublikas“.
Tik patikslinu: neturėjau omenyje, jog teismai turėjo užsakinėti tyrimus; galėjo pasiremti jau esančiais sociologiniais tyrimais, sociologų darbais ir pan.
egriseus,
nemanau, kad sociologų darbai vertintini taip pat kaip ir teisės mokslas. Ta prasme ir vienas, ir kitas gali būti visiškai išlaužti iš piršto. Šiuo atveju teisė turi pranašumą, nes paprastai ją kuria visuomenės įgaliota institucija, o sociologas tarsi dirba sau. Beje net ir radus reikiamą sociologinį tyrimą, galima rasti kitą, jam kaip nors prieštaraujantį, o neradus galima pasitelkti tokį Universiteto profesorių kaip Šliogeris, kuris paaiškins kas prie ko….
kreivaranki,
na, aš ir pradėjau teiginiu, jog teismai persistengė su konstatavimu, nesgi ne teismo darbas sociologija.
Rašai, jog “teisė turi pranašumą, nes paprastai ją kuria visuomenės įgaliota institucija“; betgi teisėje (šaltinių plačiąja prasme) niekur neįtvirtinta, jog visuomenė homofobiška?
Todėl manau, jog civiliniame ginče šalys įrodinėja savo teiginius, pvz.: ieškovė nurodo sociologinį tyrimą ar sociologo mokslinio darbo teiginius, jog – homofobiška, atsakovas pasitelkia Šliogerį …, į kurio teiginius ieškovė atsikerta, jog Šliogerio teiginiai tik patvirtina jos argumentus, o, be to, Šliogerio mokslinė veikla nesusijusi su sociologija.
Antra vertus, tai civilinis procesas, kuriame nebūtina įrodyti tiesos, ir argumentų užtenka tiek, jog teismas konstatuotų – labiau tikėtina…
Beje, juk nemažai sprendimų remiasi, pvz., psichologų išvadomis, apie kurias kitas psichologas pasakytų …
Velns, užsivedžiau :)
egriseus,
mes čia jau nardome teoriniame lauke ir reiktų kalbėtis gan saikingai ir glaustai, kitaip viskas rizikuoja išvirsti į beprąsmišką ir nesibaigiančią internetinę bataliją.
Aš gal ne visai tiksliai išsireiškiau, kalbėdamas apie “teisės pranašumus“, bet tai ką aš turėjau omenyje, yra minima pačiame WU tekste. T.y. teismas konstatavo ir tam tikra prasme tuo mes jau galime remtis kaip savotiška tiesa. Tuo tarpu net solidžiausios sociologinės teorijos, jau nekalbant apie filosofų opusus, vistiek pasmerktos likti reliatyviomis.