Slapstymasis po teisinėmis fikcijomis nėra pati geriausia gynyba viešosios nuomonės teisme

Karo metu pasidarė ypač madinga gintis teisinėmis fikcijomis. Durneliai, supraskit, ne čia ne mano verslas, nes ne aš vadovas, akcininkas ir pan. Iš tiesų šios įmonės akcininke yra įmonė X, kurios savininkė yra įmonė Y. Durneliai, mes tikrai neturime nieko bendro su Lukoilu, nes degalinių tinklą valdo austriškas fondas, o Viados savininku yra lietuviškas UAB.

Toks dalykas kaip juridiniai asmenys – teisinė fikcija. Šios fikcijos žmonių sukurtos siekiant įvairų tikslų. Visų pirma, atriboti fizinio asmens teisinę atsakomybę (visokios ribotos atsakomybės JA atmainos). Racionalu leisti žmogui kurti ir rizikuoti, o tam nepavykus apriboti atsakomybę pagal juridinio asmens prievolės tik tam juridiniam asmeniui perduotu turtu. Kaip kitą tikslą galima įvardinti galimybę žmonėms kartu vykdyti bendrą veiklą ir kurti bendrą turto masę.

Tų tikslų yra žymiai daugiau, bet toliau apie tai nesiplėsiu. Kas nebuvo vienas iš tikslų – galimybė vartytis iš gaidžio aiškinant, kad čia ne aš, čia beveidė korporacija, kurios akcijos priklauso mano žmonai, sūnui ir pan. Arba kaip sako mūsų liaudies tradicijos: – ne aš mušu, verba muša. Šiais laikais žmonės nėra tokie kvaili. Žurnalistai ir ne tik jie naudodamiesi viešai prieinamais šaltiniais moka išpainioti šiuos voratinklius. Ir jeigu tu sukūrei UAB, kurio vadovas yra tavo artimas giminaitis, o jos savininku yra įmonė, kurios akcijos yra tavo, tai čia nėra jokia geniali schema, kai niekas nematys tavo sąsajų. Šiais laikais dviejų tarpusavio UABų ir fondelių schemos labai lengvai išnarpliojamos. Todėl jeigu nesukūrei kažko panašaus į Britų Mergelių salų schemas, kurioms perkąsti reikia suvirškinti terabaitus Panamos popierių, geriau su tokia kvaila gynyba nesivargink.

Tokių pasiteisinimų logika, turbūt, paimta iš praeito amžiaus PR vadovėlių, sugalvota nevykusių teisininkų ir viešųjų ryšių specialistų, visiškai neveikia taip lengvai viešai prieinamos informacijos amžiuje.

Žinoma, dažniausiai naudodamas teisinę fikciją gali apsiginti instituciniame teisme nuo teisinės atsakomybės, bet egzistuoja ir viešosios nuomonės teismas, kuriame tokia gynyba nėra labai efektyvi. Neigiami reputaciniai padariniai pralaimėjus viešosios nuomonės teisme gali būti gerokai žiauresni, negu pralaimėjimas instituciniame teisme.

Ar Lietuvos verslui yra galimybių teisėtai nutraukti ilgalaikes komercines sutartis su Rusijos įmonėmis?

Vakar turėjau paskutines sutarčių teisės paskaitas/seminarus su studentais. Kaip visada, galiui palieku gardžiausią temą – sutarčių nutraukimą ir to teisinius padarinius. Nors vesdamas paskaitą kaip per minų lauką bandai apeiti Ukrainos temą, vis tiek nuo to atsiriboti yra pratiškai neįmanoma. Bediskutuojant apie sutarčių nutraukimo būdus studentai iškėlė labai gerą, sudėtingą ir aktualų sutarčių teisės klausimą: 

– Ar yra galimybių Lietuvos įmonėms, kurios turi ilgalaikius komercinius sutartinius santykius su tiekėjais/gamintojais/pardavėjais iš Rusijos, teisėtai nutraukti tokias sutartis, kai formaliai nėra tų sutarčių vykdymo pažeidimo?

Lengviausia ir paprasčiausia būtų atsakyti, kad ne, tokios galimybės nėra, jeigu pačiose sutartyse nėra numatyti tokie sutarties nutraukimo pagrindai (sutarties laisvės principo išraiška), nes nesant nutraukimą pateisinančių sutarčių pažeidimų, tokių sutarčių privaloma laikytis (sutarties privalomumo principo viršenybė. Bet ne tam mokomės dalyką, kuris vadinasi „sutarčių teisės problemos“, kad ieškotume lengviausių atsakymų. Toliau pateiksiu keletą teorinių pasvarstymų, kurie galėtų būti vertinami kaip teisėtas pagrindas nutraukti tokias sutartis. 

DISCLAMER: tai nėra teisinė konsultacija, tiesiog garsiai dalinuosi savo mintimis.

Įsivaizduokime situaciją, kad Lietuvos įmonė X yra sudariusi ilgalaikę prekių tiekimo sutartį su Rusijos įmone Y. Sutartyje nustatyta taikytina teisė ne Rusijos (tikėkimės, kokios Lietuvos, arba dar geriau, jeigu Vokietijos arba ta pati 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio pirkimo-pardavimo sutarčių), o ginčai, kylantis iš sutarties taip pat spręstini ne Rusijos teismuose. Nes jeigu viskas daroma pagal Rusijos teisę ir Rusijos teismuose, tai viską pamirškite, nieko nebus. 


Visų pirma, kalbant apie ilgalaikes tęstinio vykdymo sutartis, jas pagal vykdymo apibrėžtumą skirstome į dvi kategorijas: terminuotos ir neterminuotos. Su neterminuotomis ilgalaikėmis sutartimis pagal Lietuvos CK yra sprendimo būdas – CK 6.199 straipsnis, kuris nustato, kad  neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti apie tai per protingą terminą iš anksto įspėjusi kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Tai reiškia, jeigu turite su Rusijos įmone tokią sutartį, kuri viena vertus yra ilgalaikė ir tęstinio vykdymo, tačiau, kita vertus, joje neapibrėžtas sutarties pabaigos terminas, tai šios normos pagrindu bet kada galite ją nutraukti. Už tenka apie tai per protingą terminą informuoti kitą šalį. Ir norint pasinaudoti nereikia, kad kita šalis būtų pažeidusi sutartį. Ši taisyklė mūsų CK atsirado iš UNIDROIT principų, ji būdinga ir kitoms jurisdikcijoms. Toks racionalas labai paprastas – šalys, net ir besivadovaudamos sutarties laisvės principu, negali būti amžinai įkalintos neterminuotuose sutartiniuose santykiuose. Įdomu tai, kad mūsų kodekso rengėjai iškraipė šios taisyklės prasmę, pridėdami gabalą po kablelio: „jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita“. UNIDROIT principuose šio gabaliuko nėra. Vertinant pagal tikslą, ši taisyklė yra imperatyvi ir jokie šalių susitarimai negali riboti galimybės nutraukti sutartį, kuri savo pobūdžio prasme yra be pabaigos. 

Antra, žymiai sudėtingesnė situacija, kai turime ilgalaikę tęstinio vykdymo terminuotą sutartį, t. y. tokią, kuri turi aiškiai apibrėžta pabaigos terminą. Mūsų, kaip ir daugumos valstybių civiliniai kodeksai nenumato savarankiškų pagrindų nutraukti tokias sutartis, kai nėra įvykdomas sutarties pažeidimas. Mano nuomone, tai yra vienas iš šiuolaikinės sutarčių teisės didžiausių trūkumų. Turbūt daug kas man paprieštarautų, sakydamas, kad viskas čia gerai, nes sutartys tam ir sudaromos, kad jų laikytis, jas vykdyti ir taip planuoti savo ateitį. Visiškai sutinku su tokia bendra idėja ir sutarčių teisės funkcija. BET. Bet, manau, kad kartais galimos išimtys iš šios bendrosios taisyklės. Ir manau taip ne vienas. Po to, kai 2010 m. buvo išleista trečioji UNIDROIT principų redakcija, principus kuruojantys mokslininkai ir praktikai nesustojo. Buvo planuojama naujoji 2016 redakcija. Į agendą buvo įtrauktas ambicingas uždavinys – sukurti taisykles, kurios, kurios būtų skirtos ilgalaikių terminuotų sutarčių nutraukimui. Kaip suprantu, vienas iš idėjos iniciatorių buvo vokiečių prievolių teisės superžvaigždė R. Zimmermann. 

Darbo grupė ir pranešėjai, pasinaudodami lyginamuoju metodu sugalvojo pateisinamos priežasties doktriną (Čia mano sugalvotas pavadinimas, bet kadangi apie tai pas mus niekas daugiau nėra rašęs, todėl jaučiuosi turįs teisę užvadinti. Anglų kalboje jie turėjo du darbinius pavadinimus: just cause ir compelling reason). Šios doktrinos esmės yra tokia, kad net ir labai racionaliai ir atsargiai sutarčių pagalbą projektuojant savo ateitį, gali būti tokių situacijų, kai atsiranda pateisinama priežastis, leidžianti nutraukti sutartį. Ta priežastis pasireiškia ne sutarties pažeidimu, o turi kažkokią kitokią formą. Parengiamuosiuose dokumentuose kaip pavyzdys neretai buvo įvardijamas sutarties šalių tarpusavio pasitikėjimo praradimas. Galima svarstyti, ar po pateisinamos priežasties turiniu negalėtų tilpti ir tokios situacijos, kai viena iš šalių nebenori turėti reikalų su kita šalimi dėl tokių priežasčių, kaip moraliniai įsitikinimai nefinansuoti priešiškos valstybės tankų prie savo sienos? Mano manymu, tai turėtų būti įmanoma. 

UNIDROIT darbo grupė parengė tokias universalias taisykles, kurios turėjo gana plačiai įgyvendinti šią doktriną, tačiau, vis dėlto galiausiai neatsirado politinės valios perkelti šias taisykles į 2016 m. principų redakciją. Vis dėlto, neatsitiktinai paminėjau R. Zimmermann‘ą. UNIDROIT taisyklės, skirtos pateisinamos priežasties doktrinos įgyvendinimui buvo parengtos pagal Vokietijos CK 314 straipsnį, t. y. vokiečiai iš esmės vieninteliai turi juodu ant balto įsitvirtinę tokių sutarčių nutraukimo būdą:

314 straipsnis. Tęstinio vykdymo sutarčių nutraukimas dėl pateisinamos priežasties.

(1) Kiekviena sutarties šalis gali nutraukti tęstinio vykdymo teisinius santykius iš karto įsigaliojančiu pranešimu, kai yra pateisinama priežastis tai padaryti. Pateisinama priežastis egzistuoja tada, jeigu, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes ir derinant abiejų šalių interesus, iš sutartį nutraukiančios šalies negalima protingai tikėtis tęsti sutartinius santykius iki sutartyje numatytotermino pabaigos.“

Kita vertus, common law valstybių teismų praktikoje, yra ne vienas sprendimas, kurio teismai pateisina sutarties nutraukimą nesant sutarties pažeidimo, tačiau egzistuojant pateisinamai priežasčiai.  Pavyzdžiui, sprendimas Australian Medic-Care Company Ltd v. Hamilton Pharmaceutical Pty Limited.


Nors ir neturime analogiško teisinio reguliavimo pagal Vokietijos CK 314 straipsniui, nebūčiau toks tikras, ar analogiškos doktrinos negalima būtų teismų praktikoje perimti lyginamojo metodo pagalba. 

Net ir neįgyvendinus analogiškų taisyklių UNIDROIT principuose, 2018 m. buvo išleistas fundamentalus kelių tūkstančių puslapių lyginamosios sutarčių teisės leidinys (Ed. N. Jansen, R. Zimmermann. Commentaries on European Contract Laws. Oxford University Press), kuriame pateikiamos modelinės sutarčių teisės taisyklės, skirtos Europai. Jose nuostatos skirtos ilgalaikių terminuotų sutarčių nutraukimui dėl pateisinamos priežasties egzistuoja. 


Taigi, teorinės galimybės teisėtai nutraukti ir tokias sutartis, jeigu pas mus neegzistuoja, tai bent jau gali būti svarstomos dėl galimų įgyvendinimo būdų teismų praktikoje ar CK. Apie visą tai plačiau ir su šaltiniais galima paskaityti mano disertacijoje. 

Valentinas Mikelėnas šiandien pranešimą skaitė kaip teisės mokslininkas ar pralaimėjusios bylą šalies advokatas?

Kaip ir kiekvienais metais šiandien vyksta mano mėgstama VU TF organizuojama mokslinė-teisinė konferencija „Teisės mokslo pavasaris“. Dar džiugiau, kad šiemet ji skirta privačiajai (taip, lietuvių kalboje yra žodis „privati“, o ne „privatinė“) teisei. Tačiau jau ne pirmą kartą šioje konferencijoje kliūna vienas dalykas – nežinau, ar pranešimą skaito teisės mokslininkas ar advokatas.

Man visiškai suprantama, kad dauguma Lietuvos teisės mokslininkų yra mokslininkais pagal hobį (tai būdinga ir man pačiam, jeigu mane išvis galima vadinti mokslininku, nebent labai laisvai vartojant šią sąvoką), o pagal amatą – praktikai. To priežastis labai paprasta, dėl apgailėtino aukštojo mokslo finansavimo, teisininkas, nedirbantis praktiku, 9 iš 10 atvejų būtų pasmerktas skurdui. Todėl tarp teisininkų populiaru užsiimti labdaringa veikla padėstant universitetuose ir parašant vieną kitą publikaciją. Čia viskas kaip ir toleruotina, nes tokia pas mus aukštojo mokslo tikrovė.

Problemą matau kitur. Man kliūna, kai asmuo, kuris tuo pačiu metu yra teisės mokslininkas ir praktikas, per mokslą prastuminėja savo kliento interesus. Dabar peržengsiu raudoną liniją, paliesiu mūsų privačioje teisėje esančią mistinę apoteozinę figūrą – V. Mikelėną. Turbūt apie jo nuopelnus nereikia pasakoti net ir ne teisininkams. O teisininkų bendruomenėje jo žodis yra arčiausiai dievo. Šiandien V. Mikelėnas skaitė pranešimą apie teisės principų ir normų santykį, kurio kulminaciją iliustravo vienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, jo nuomone, klaidingu sprendimu. Viskas būtų kaip ir ok – visiškai normalu kritikuoti teismų sprendimus, tai yra sveikintina. Kritika sudaro prielaidas teismų praktikos vystymuisi.

Kas yra negerai, kai mokslininkas, kuris kritikuoja teismų praktiką, turi kitų, aiškiai nedeklaruotų interesų tai darydamas. Šiuo atveju V. Mikelėnas kritikavo kasacinio teismo nutartį byloje, kurioje pats atstovavo bylą pralaimėjusią šalį. Ir to niekaip nedeklaravo klausytojams pranešimo metu. Ar aš vienas manau, kad taip elgtis nėra tvarkoje? Ar toks elgesys yra etiškas? Manau, kad klausytojams turėjo būti aiškiai pasakyta, jog aš buvau atstovas šioje byloje, todėl mano nuomonė yra šališka. Bylos pralaimėjimo fakto nebūtina išviešinti. Man atrodo žiauriai gėdinga, kai teisės mohikanas taip suvedinėja sąskaitas po pralaimėtos bylos ir tuo pačiu metu nedeklaruoja atstovavimo fakto. Tai yra ne pirmas atvejis, kai matau teisės mokslininkus-advokatus darant panašius dalykus. Pavyzdžiui, maždaug prieš dešimtį metų toje pačioje „Teisės mokslo pavasario konferencijoje“ tai darė kitas mokslininkas/advokatas, kuris tuo metu atstovavo vieną banką kasacinėje byloje ir grynai skaitė pranešimą apie lizingo ir pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise santykį, t. y. klausimu, kuris grynai buvo jo atstovaujamo kliento bylos dalyku. Dėl įvykio senaties, neįvardinsiu šio asmens pavardės, bet jei kažkam labai rūpi, tai lengvai išgooglinsite. Atvejų, kai advokatai stumia savo kliento interesus per mokslines konferencijas ir pan. yra žymai daugiau. Čia pateikiau tik porą pavyzdžių.

Man itin kliūva toks neetiškas elgesys. Vieną dieną jis turi baigtis, todėl, tikiuosi, kad ši vieša kritika bus to pradžia.

P.S. graži V. Mikelėno paminėta sero Roy Goode citata apie sąžiningumo principą yra iš 1992 m. vykusios konferencijos Romoje. Mažytė smulkmena, vėliau R. Goode nuomonė pasikeitė ir jis jau yra už sąžiningumo principo akceptavimą anglų sutarčių teisėje. Turbūt tai reiškia, kad sąžiningumo principo turinys jam jau yra suprantamas.

Esu įsitikinęs, kad Konstitucinis Teismas nagrinės galimybių paso bylą

Jau viešai žinoma, kad KT yra numatęs posėdį nagrinėti galimybių paso bylą vasario 10 dieną. Ir sutapk taip, kad Vyriausybė nusprendė panaikinti galimybių pasą nuo ateinančio šeštadienio. Sąmokslo teorija, kad taip siekiama išvengti konstitucinės galimybių paso patikros pati lenda į akiratį. Nors norėčiau tikėti, kad galimybių pasas panaikinamas dėl to, kad siaučiant omicron atmainai ir suvakcinavus didžiajai daliai žmonių, jis prarado savo aktualumą kaip pandemijos valdymo priemonė. Gali būti ir taip, kad artėjantis KT nagrinėjimas, nors ir nebuvo pagrindinė galimybių paso panaikinimo priežastis, tačiau prisidėjo prie jo panaikinimo. Abi priežastys galėjo sąlygoti tokį rezultatą.

Yra teisininkų, kurie sako, kad panaikinus galimybių pasą, KT šios bylos tikrai nenagrinės. Taip teigiantys teisininkai paima, atsiverčia KT įstatymą ir pažodžiui perskaito šio įstatymo 69 (nice!) straipsnio 4 dalį:

„Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti.“

Blogas tas teisininkas, kuris nenorėtų tapti Konstitucijos dainiumi, todėl reikia suprasti, kad teisinės taisyklės nėra aiškinamos vien pažodžiui, o neretai tai net nėra pagrindinis teisės aiškinimo metodas. Be lingvistinio metodo yra kaip įstatymo tikslo ir pan. Net yra vadinamasis istorinis metodas, kai žiūri, kokiomis aplinkybėmis buvo suformuota tam tikra taisyklė ar jos aiškinimas. Taigi įlįskime į istoriją. 1995 m. kovo 14 d. sprendime KT pirmą kartą pasisakė ar jis gali spręsti dėl teisinę galią praradusio teisės akto atitikimo Konstitucijai:

„Pagal <…> Konstitucijos 105 straipsnį <…> Konstitucinis Teismas nagrinėja ir sprendžia, ar įstatymai ir kiti seimo priimti [aktai], taip pat Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Taigi Konstitucinis Teismas kompetentingas nagrinėti tik bylas dėl galiojančių <…> teisės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams.“

Po tokio aiškinimo išlindo problema, kad teismai spręsdami ginčus gana dažnai susiduria su situacija, kai turi taikyti tokį teisės aktą ar jo nuostatas, kurios ginčo nagrinėjimo metu jau nebegalioja. Čia elementarus teisės taikymo laike klausimas, kurio per daug plačiai nenoriu aiškinti, tik elementarų pavyzdį:

Jūs sudarote sutartį dieną X, o ginčas dėl tos sutarties vykdymo kyla jau vėliau t. y. dieną Y. Teisminis šio ginčo nagrinėjimas vyks dar vėliau, t. y. dieną Z. Atėjus dienai Z ir pradėjus nagrinėti bylą paaiškėja, kad įstatymų nuostatos, kurios aktualios ginčo dėl jūsų sudarytos sutarties išsprendimui, jau nebegalioja, nes įstatymų leidėjas, jas pakeitė ar panaikino.

Kyla klausimas, kokią teisę taikyti. Elementari teisinė logika pateikia atsakymą, kad taikysime jau nebegaliojanti dienos X įstatymą, nes sutarties šalys sudarė sutartį pagal dienos X įstatymą, t. y. jos savo ateities teisinius santykius (sutarties vykdymą) suprojektavo pagal sutarties sudarymo dieną galiojusį įstatymą. Esant tokiai situacijai gali kilti ir dienos X įstatymo, kuris reguliavo jūsų sudarytą sutartį, konstitucingumo klausimas. Jeigu pažodžiui aiškintume minėtą KT įstatymo 69 straipsnį, tai būtų pasiektas rezultatas, kai teismai konkrečioje byloje turėtų taikyti jau nebegaliojantį įstatymą, tačiau esant nebebūtų galima patikrinti jo atitikties Konstitucijai. Ši situacija buvo pastebėta paskesnėse KT bylose, todėl minėtą 1995 m. išaiškinimą KT išplėtojo 2000 m. balandžio 5 d., nurodydamas, kad:

„Pagal Konstitucinio Teismo [įstatymą] ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Formuluotė „yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, bet ne kaip nustatanti, jog kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta.

<…> teismui kreipusis su prašymu ištirti <…>, o Konstituciniam Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos teismui kilusios abejonės dėl teisės akto konstitucingumo. nepašalinus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo ir pritaikius tokį aktą sprendžiant bylą galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės bei laisvės.“

Esmė yra pirmoje pastraipoje, kuri toliau atkartojama dar naujesniuose KT nutarimuose. Žiūrime, kaip formuluote evoliucionuoja 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarime ir matome, kad jau ji nebesiejama vien su tais atvejais, kai į KT kreipiasi teismas:

„[Konstitucinio Teismo įstatymo] formuluotė „yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta.“

KT per laiką racionaliai Konstitucinių gėrių kontekste išplėtojo minėtos KT įstatymo nuostatos aiškinimą taip, kad pats teismas galėtų nuspręsti, ar nagrinėti konstitucinę bylą nepaisant to, kad byloje ginčijamas teisės aktas jau nebeteko galios. Dabar tiesiog pačiam teismui reikia „atsižvelgus į bylos aplinkybes“ nuspręsti, kad nepaisant teisės akto nebegaliojimo, poreikis dėl jo konstitucingumo pasisakyti išlieka. Kaip atsirado šis aiškinimas? Manau, viena priežasčių būtent buvo, kad teisėkūros subjektai negalėtų piktnaudžiauti užmušdami teisės aktą, kai artėja jo konstitucingumo klausimus nagrinėsianti byla, o po to jo vėl prikelti iš numirusiųjų. Nes tokiu atveju galima apsimesti durniumi, o jeigu jau KT pripažino, kad teisės aktas ar konkrečios jo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, tai jis negalioja, o bandant priimti analogišką reguliavimą po tokio KT sprendimo, reikštų, kad teisėkūros subjektas (Seimas, Vyriausybė ar Prezidentas) sąmoningai pažeidinėja Konstituciją.

Paaiškinus istorines aplinkybes ir pagrindus, kad priešingai negu teigia kai kurie teisininkai, iš KT doktrinos akivaizdu, kad KT turi teisę nagrinėti galimybių paso bylą jam net nebegaliojant, reikia pagrįsti kodėl KT nagrinės šią bylą.

Pirmas argumentas – paties klausimo reikšmingumas. Tai nėra eilinė KT bylelė apie valstybės tarnautojo stažo skaičiavimą. Šis klausimas yra poliarizavęs mūsų visuomenę, todėl jo išsprendimas pats savaime yra reikšmingas. Kažkas gi po fakto turi jaustis teisus, esą žinojęs kaip reikėjo gesinti gaisrą.

Antras argumentas – teismuose yra nemažai individualių bylų, kurios susijusios su teisės pažeidimais dėl galimybių paso. Jo konstitucingumas gali būti labai reikšmingas šių individualių bylų baigčiai.

Trečias argumentas – tai turėtų būti pamoka ateičiai. Prisipažinsiu, čia yra viena iš tų retų konstitucinių bylų, kurios baigties nedrįstu prognozuoti. Gali būti, kad KT pripažins galimybių pasą neteisėtu vien dėl formos, t. y. galimybių paso priešininkų kozirinio tūzo, jog jis buvo priimtas Vyriausybės nutarimu, o ne Seimo įstatymu, nes žmogaus teises galima varžyti tik įstatymu. Nors man nelabai patinka šis formos argumentas, teisine prasme jis nėra nepagrįstas. Tikrai galima motyvuoti, jog žmogaus teises gali varžyti tik Seimas, kuriame tokį sprendimą procedūriškai priimti žymiai sunkiau, nes yra kelios įstatymo priėmimo stadijos (žinau, ypatinga skuba g

Kaip aš suprantu kasaciją

Prieš porą dienų pakomentavus KT nutarimą atsirado šioks toks šalutinis poveikis. Ne vienas žmogus nusprendė, kad čia yra puiki proga išreikšti savo nepasitenkinimą kasacinių skundų atranka. Reaguodamas į tai noriu pasidalinti savo mintimis, kaip aš suprantu, kas yra kasacija. 

Pažymiu, kad dalinuosi savo asmenine nuomone, kaip civilinio proceso entuziastas, nemažai metų dėstęs civilinį procesą. 


Man, kaip dėstytojui, visada norisi studentams ne pasakyti akivaizdžius dalykus (kad yra taip ir taip, kodeksas reguliuoja tą ir aną, teismų praktika yra tokia ar anokia), o paaiškinti kodėl kažkas yra reguliuojama būtent taip, o ne kitaip, (kokios to istorinės, politinės priežastys ir kt.) parodyti, kad kitur gali būti kitaip, palyginti skirtingus teisės veikimo mechanizmus, jų privalumus ir trūkumus. Nes būtent taip žmogus įgyja giluminį supratimą apie tam tikrą dalyką, kurį studijuoja. 

Pateikiu savo kasacijos įsivaizdavimą savotiško ginamojo teiginio forma: kuo daugiau kasacinis teismas priima skundų ir išnagrinėja bylų, tuo blogiau jis atlieka savo pagrindinę funkciją

Aukščiausiųjų teismų vaidmuo skirtingose valstybėse nėra vienalytis. Vienur šie teismai sprendžia tik, kai kurių konstitucionalistų arogantiškai vadinamos, „ordinarinės“ teisės (kad įsivaizduoti tą panieką balse, mintyse reikia turėti vaizdą, kaip šį žodį taria Konstitucijos dainius) klausimus, o kitur ir konstitucinės. Vienur teismas atlieka revizijos funkciją (germaniškoji tradicija), kitur kasacijos (romaniškoji). Mūsų įstatymo leidėjas pasirinko kasaciją ir apribojo teismą teisės klausimų sprendimu. Kasacija savo ruožtu turi dvi funkcijas, kurių tarpusavio derinimas visose valstybėse sukelia tas iš esmės pačias problemas. Šios dvi funkcijos yra: viešoji ir privačioji. Viešoji funkcija – vienodos teismų praktikos formavimas, o privačioji – teisingas konkrečios individualios išsprendimas. Būtent šių dviejų funkcijų tarpusavio sąveika bei konkurencija ir užprogramuoja pagrindinę kasacijos problemą: kaip šias dvi funkcijas suderinti?

Idealiame pasaulyje stebuklingas kasacinis teismas išspręstų visas bylas, kuriose žemesnės instancijos teismai padarė teisės taikymo klaidų ir kartu sugebėtų formuoti nuoseklią, neprieštaringą ir nepriekaištingą teismų praktiką. Bet mes negyvename fantazijų pasaulyje, teisėjo dar nepakeitė algoritmas (kaip daug kas naiviai svajoja) ir turime ribotus resursus. Čia kalbu ne tik apie Lietuvą, o apie bet kurią valstybę, kurioje yra kasacinis teismas. Todėl realiame gyvenime tenka prioritetą teikti vienai šių funkcijų. 

Prieš kalbant toliau, paimkime tokią teorinę situaciją: apeliacinės instancijos teismas veikdamas savo diskrecijos ribose priima teisės taikymo požiūriu abejotiną sprendimą. Šio vienetinio teismo sprendimo poveikis visai teisės sistemai taip pat yra diskutuotinas. Kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu nėra. Bylą pralaimėjusiai šaliai ir jos advokatui atrodo, kad teismas padarė grubią teisės taikymo klaidą. Ar rašyti kasacinį skundą? 

Jeigu prioritetas teikiamas privačiajai kasacijos funkcijai, atsakymas yra aiškus – rašyti. Jeigu vis dėlto didesnę reikšmę turi viešoji kasacijos funkcija, tai atsakymas nebėra toks aiškus. Taip todėl, kad ne kiekviena byla, net ir su galimai padaryta teisės aiškinimo ir taikymo klaida, yra verta kasacijos. 


Nemaža dalis jurisdikcijų teikią prioritetą būtent viešajai kasacijos funkcijai, nes jeigu tu darai atvirkščiai, tada kasacija tampa antra apeliacija. Žiūrint lyginamuoju aspektu, Lietuva derindama kasacijos funkcijas, sukasi kažkur apie vidurį, nes per metus teismas išnagrinėja apie 350 bylų. Palyginimui, Jungtinės Karalystės aukščiausiasis teismas viso išnagrinėja iki 100 bylų (jų atskirai neskirstant į civilines ar baudžiamąsias ir pan.). Apsisukam 180 laipsnių kampu ir turime Italijos aukščiausiąjį teismą, kuriame yra 350 teisėjų ir jis per metus išnagrinėja kelis tūkstančius bylų?

Kuris iš šių trijų variantų labiausiai patinka jums? Jau matau, kaip nemažai advokatų ir Konstitucijos dainių renkasi trečiąjį variantą, nes DAUGIAU žmonių pasiekiančių aukščiausiąjį teismą lygu DAUGIAU teisingumo. Prisipažinsiu, man labiausiai prie širdies Jungtinės Karalystės variantas. Kodėl ne Italija? Įsivaizduokite, kokie šalutiniai Itališko modelio poveikiai.

Pirma, kaip manote, kada gausite sprendimą? Kaip Lietuvoje, per pusmetį nuo kasacinio skundo priėmimo? Italijoje žmonės aukščiausiojo teismo sprendimų laukia daugybę metų. Bylų backlog‘as pagal mano paskutinę skaitytą literatūrą yra apie 30 000. Bet kaip ten sako, lėtas teisingumas pats skaniausias, kaip šalto rūkymo silkė per Naujuosius, pastovėjusi šaldytuve nuo Kūčių.

Antra, ar manote, kad Italijoje egzistuoja toks dalykas kaip bent apyvienodė teismų praktika? Garsus civilinio proceso mokslininkas Aleš Galič, daug savo dėmesio skyręs būtent aukščiausiųjų teismų funkcijoms, Italijos aukščiausiąjį teismą vadina supermarketu, kuriame kiekvienas gali rasti sau reikalingą „precedentą“. A. Galič rašo, kad:  

No matter what the theoretical or programmatic proclamations are, if the doors to the supreme courts are wide open, this will inevitably result in the fading away of the public function of the supreme court’s adjudication. The authority of the supreme court in providing guidance and developing law is undermined if too many cases are dealt with and the overall thrust of decided cases is thereby perhaps obscured rather than clarified.

Mano nuomone, kad į kasacinį teismą patekti gali tik tokios bylos, kurių išsprendimas bus reikšmingas už pačios sprendžiamos individualios bylos ribų. Galimos apeliacinės instancijos teismo teisės taikymo klaidos (jeigu jos nėra itin šiurkščios, akis badančios ir kartu nukrypsta nuo kasacinio teismo praktikos) konkrečiose bylose pačios savaime neturėtų būti pagrindu bylą nagrinėti kasaciniame teisme, jeigu byloje kilusi teisės aiškinimo problema neturės fundamentalios reikšmės  teisės sistemai. Jeigu nėra grėsmės, kad apeliacinės instancijos teismo galimai padaryta klaida kartosis sistemiškai ateityje, nėra racionalu dėl trivialios, vargiai pasikartosiančios, klaidos bylą nagrinėti kasacine tvarka. Kai kurie mokslininkai mano, kad kasacinis teismas neturėtų nagrinėti tokių bylų, kurios padaryta net itin šiurkšti klaida, bet teisės klausimas neturės visuotinės reikšmės už individualios bylos ribų. Taip yra todėl, kad kuo akivaizdesnę ir šiurkštesnę klaidą padaro apeliacinės instancijos teismas, tuo mažiau tikėtina, kad tos klaidos nesugebės identifikuoti kiti tuos pačios ar žemesnės grandies teismai ar teisėjai. Todėl kasaciniam teismui nėra prasmės taisyti tokio pobūdžio klaidos. 

Man atrodo žymiai svarbiau, kad būtų plėtojama vienoda ir nuosekli teismų praktika visuotinę reikšmę turinčiais teisės klausimais (bent jau siekti šios idealistinės idėjos), todėl ne bet koks abejotinas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti peržiūrėtas kasacine tvarka. Kuo daugiau kasacinio teismo nutarčių, tuo didesnė nevienodos praktikos tikimybė. Tuo kiekviena nutartis yra mažesnis PRECEDENTAS, nes didelis jų kiekis mažina kiekvienos nutarties reikšmę savaime. Kuo daugiau priimtų kasacinių skundų, tuo lėčiau bus priimtas svarbus sprendimas, aktualus visai teisės sistemai, o tuo metu žemesnės instancijos teismai skirtingai spręs tapačias bylas nemažai daliai bylininkų aktualiu klausimu. Kuo labiau perkrausi kasacinį teismą perteklinėmis bylomis, tuo skubiau surašytos ir prasčiau motyvuotos bus visos nutartys. Jeigu liepi rašyti motyvuotas atsisakyti priimti kasacinį skundą nutartis, tuo daugiau dėmesio teismas turi skirti tokių bereikšmių nutarčių rašymui, vietoje to, kad tą laiką skirtų iš esmės nagrinėjamų bylų motyvams. 

Ne kartą esu girdėjęs nusiskundimą, kad žiūrėk, va vienas kasacinis skundas buvo labai gražiai surašytas, argumentuotas ir t. t., o jo nepriėmė. Ir buvo kitas skundas, prastai surašytas, bet jį priėmė. Išduosiu paslaptį, kasaciniai teismai neegzistuoja vakuume. Apie reikšmingą teisės problemą galima sužinoti ne tik iš kasacinio skundo. Jautrios visai sistemai problemos gali išlįsti ir kitais būdais, pavyzdžiui, skaitant teisės doktriną, sekant užsienio teismų praktiką, kalbantis su žemesnės instancijos teisėjais (taip pamatant, kad apygardų teismų praktika tam tikru klausimu nevienoda), domintis kas apskritai vyksta pasaulyje ir pan. 

Kasacinis skundas gali būti nors ant aukso vilnos surašytas, bet jeigu jame pagrindinis keliamas klausimas yra dėl įrodymų vertinimo ar netesybų mažinimo, tai sorry, ne, bet šiais klausimais praktika jau seniai suformuota. 


Advokatai yra labai gerai sugeba prirašyti 50 puslapių kasacinį skundą, kurio didžioji dalis yra to paties kasacinio teismo praktikos copy-paste paaiškinant, kad buvo padaryta teisės taikymo klaida. Tačiau pagrįsti, kuo ši klaida turės esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, neretai pamirštama.


Aš žmogiškai suprantu kiekvieną byloje dalyvaujantį asmenį ir jo atstovą, kai jie galvoja, jog apeliacinės instancijos teismas priėmė jiems neteisingą sprendimą. Suprantu, kad kiekvienam bylininkui ir jo advokatui svarbiausia yra jo asmeninė byla, bet tai nėra pagrindas ją nagrinėti kasacine tvarka. Ir bylą pralaimėjęs asmuo ir jo advokatas nėra patys objektyviausi subjektai, galintys įvertinti jų bylos reikšmingumą visai teisės sistemai. Jeigu visa Jungtinė karalystė su žymiai didesne populiacija gali pasitenkinti, kad per metus aukščiausiasis teismas išnagrinės tik šimtą bylų, tai panašią siekiamybę galime turėti ir mes. 

P.S. Norintiems plačiau apsišviesti šia tema ir pamatyti, kad šios problemos kyla toli gražu ne tik Lietuvoje, labai rekomenduoju paskaityti A. Galeš straipsnį: „A Civil Law Perspective On The Supreme Court And Its Functions“.

Kasacija nėra antra apeliacija

Prisipažinsiu, su nemažu nerimu laukiau, ką Konstitucinis Teismas pasakys byloje, kurioje apskųstos CPK normos dėl reikalavimo, kad kasacinį skundą surašytų advokatas. Egzistuoja labai daug šiuo reikalavimų nepatenkintų teisininkų (arba teisininkais save laikančių asmenų), kurie nuolat skundžiasi, kad reikalavimas būti advokatu norint atverti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo duris varžo jų arba jų klientų teisę į teisminę gynybą. Todėl šioje konstitucinėje byloje ant kortos buvo labai daug, t. y. KT iš esmės turėjo pasakyti, ar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra kasacinis teismas, ar vis dėlto tai yra antra apeliacija. 

Galima pasidžiaugti, kad KT iš esmės į vienus vartus pateikė argumentus, jog LAT pagrindinė funkcija – vienodos ir neprieštaringos teismų praktikos formavimas. Kadangi ši funkcija yra pagrindinė, tai teisės problemą (ne bet kokią problemytę, o reikšmingą visai teisės sistemai) aiškiai suformuluoti ir teisiškai pagrįsti tik aukščiausios klasės teisės profesionalai, o tokiais pas mus pagal įstatymą laikomi ne bet kokio UAB „Kiečiausi teisininkai“ atstovai, o advokatai. Būtent tokios prezumpcijos ir turi būti laikomasi, kad asmens buvimas advokatu reiškia, kad jog jis yra pakankamai kvalifikuotas atstovauti kasaciniame teisme. Pažyminiu žodį prezumpcija. Pripažįstu, kad gali būti gerų ir kvalifikuotų teisininkų, kurie užsiima profesionaliu klientu atstovavimu ir nėra advokatai. Bet jeigu nori eiti į teismą, o ypač aukščiausiąjį, tai būk malonus ir išsilaikyk advokatūros egzaminą. 

Turbūt niekas nenorėtume, kad mus operuotu save chirurgu laikantis, bet jo licencijos neturintis asmuo. Bet kažkodėl vis labiau tampa norma teisinį atstovavimą ne tik kasacijoje, bet ir žemesnės instancijos patikėti ne advokatams, o tiesiog teisininkams. Aš gi baigiau teisės bakalaurą, tai kuo esu prastesnis už advokatą? Chrestomatinis Dunning-Kruger efekto pavyzdys. 

Žiūrint lyginamuoju aspektu, galimybė ginti teisės kasacine tvarka toli gražu nėra priskirtina prie griežtesnių. Pavyzdžiui, kokioje Vokietijoje į aukščiausiąjį teismą gali kreiptis ne bet toks advokatas, o tik įtrauktas į tam tikrą gana trumpą advokatų sąrašą, turinčių teisę kreiptis į kasacinį teismą. 

KT priėjo prie pagrįstų išvadų, kad:

„ginčijamas CPK 347 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, neturintis aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo ir norintis pateikti kasacinį skundą, privalo kreiptis į advokatą, vertintinas kaip būtina ir proporcinga priemonė siekiant konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti minėtą viešąjį interesą: tokiu teisiniu reguliavimu nėra pernelyg apribojama ar paneigiama asmens teisė kreiptis į kasacinės instancijos teismą, nes dėl kasacinio proceso išskirtinumo ir jame keliamų klausimų teisinio pobūdžio ir jų svarbos užtikrinant vienodą teisės aiškinimą ir taikymą bei vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos formavimą, taip pat dėl CPK 347 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo išsamiai teisiškai argumentuoti CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą kasacinį skundą kokybiškai gali surašyti asmenys, turintys aukštą teisinę kvalifikaciją ir atitinkamų teisinio darbo įgūdžių. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos užtikrinti veiksmingą teisės į teisminę gynybą, o kartu ir teisingumo principo įgyvendinimą tais atvejais, kai asmeniui jau įgyvendinus teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą, taip pat teisę šio teismo sprendimą skųsti apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas apeliacinės instancijos teismo sprendimą peržiūrėti kasacinio proceso tvarka.“

Labai gerai, kad KT itin argumentuotai uždarė duris bet kokioms tolimesnėms diskusijoms ne tik dėl atstovavimo kasaciniame teisme, bet ir dėl pačios kasacijos paskirties. Visiems save laikančiais teisininkais reikia vieną kartą pagaliau įsikalti į galvą, kad kasacinė nėra, negali ir neturi būti antra apeliacija. 


Įdomu, kad šioje byloje buvo pateikta Teisės instituto išvada, kurioje manoma priešingai:

„Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto vadovės dr. I. Mačernytės-Panomariovienės rašytinėje nuomonėje nurodyta, kad pagal CPK 350 straipsnį kasacinių skundų priimtinumo klausimus sprendžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija, kuri jau laikytina šiam teismui pateikiamų kasacinių skundų tam tikru filtru, tad abejotina, ar pagrįstas yra reikalavimas, kad kasacinius skundus surašytų advokatas.“

Šį kartą apie plačiau nepasisakysiu, nors įsivaizdavimas, kad galima pašalinti vieną užtvanką dėl to, kad egzistuoja kita ir ji turėtų atlaikyti visą skundų srovę, yra atitrūkęs nuo bet kokios realybės, neturint jokio suvokimo kokių papildomų žmogiškųjų resursų reikėtų, tam, kad būtų įgyvendinta ši idėja. Apie tai galima rašyti ilgą atskirą komentarą, nes kartais tikrai apima toks jausmas, kad nemažai teisininku nesupranta, kaip veikia kasacinių skundų atranka. Kartu šis nesupratimas sąlygoja, kad nemažai pateikiamų kasacinių skundų būna nekokybiški.

Skubiau negu skubiai Konstitucinis Teismas bylų nenagrinėja

Jau buvau rašęs, kad bylą dėl „Galimybių paso“ KT buvo nusprendęs nagrinėti ne eilės tvarka. Tai reiškia, kad KT pats suvokia nagrinėsimos bylos svarbą, todėl jo dar kažkaip labiau skubinti nagrinėti bylą nėra, nei jokios prasmės, nei teisinio mechanizmo. Todėl šiandienos prezidento kreipimasis į KT yra išimtinai politinio žanro, nes Konstitucija ar Konstitucinio Teismo įstatymas nenumato tokių galimybių. Ką reikėjo daryti prezidentui? Nieko – tiesiog sėdėti ir laukti.

Dabar toks į Konstitucijos rėmus netelpantis politinis kreipimasis į KT teoriškai galėtų būti vertinamas kaip spaudimas teismui. Nors realiai, visi supranta, kad tas kreipimasis nieko neparagins ir nepaskubins, tiesiog dabar visi gavome informaciją iš KT pirmininkės lūpų, kad nutarimo byloje galime tikėtis vasario pabaigoje.

Šį kartą pabūsiu pusiau pilna vandens stikline.

Ar toks prezidento elgesys yra blogiausias įmanomas variantas renkat politinius taškus? Ne, jeigu jis norėjo susirinkti didžiausią įmanomą prieš GP nusiteikusių žmonių palaikymą, galėjo pats pasikreipti dėl pasikreipti dėl bylos dalyku esančio Vyriausybės nutarimo konstitucingumo, o KT priėmus šį nutarimą GP paso sukurtas teisinis režimas būtų tiesiog išjungtas. KTĮ 26 straipsnio 2 dalis nustato, kad:

„Jeigu Konstitucinis Teismas priima sprendimą priimti nagrinėti prašymą, Konstitucinio Teismo pirmininkas tuoj pat apie tai paskelbia Konstitucinio Teismo interneto svetainėje ir Teisės aktų registro tvarkytojui pateikia pranešimą, kuriame nurodo tikslų ginčijamo akto pavadinimą, jo priėmimo datą ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnį minėto akto galiojimas sustabdomas nuo šio pranešimo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dienos iki Konstitucinio Teismo nutarimo dėl šios bylos paskelbimo.“

Šis variantas būtų buvęs žymiai blogesnis, o visi netikrų parašų rinkėjai būtent to ir siekė. Todėl, nors prezidento elgesys niekaip nėra pagrįstas ar suderinamas su Konstitucija, tai nėra blogiausia, kas galėjo nutikti.

Ar Lietuvos Geležinkeliai galės gintis force majeure aplinkybėmis?

Pamenate, kai vakar rašiau, kad mano komentaras apie LG ir Baltarusijos kalį bus paskutinis? Atsiprašau visų skaičiusių, nes melavau. Parašęs tą komentarą įsijungiau LRT, pažiūrėjau dienos temą, kurioje Rasa Tapinienė kalbino LG vadovą Mantą Bartušką ir vos neiškritau iš Crocs‘ų. 


Pradžia pokalbio buvo struktūruota taip, kad R. Tapinienė klausė M. Bartuškos, ar gynyba vadinamuoju force majeure yra vienintelė LG išeitis. M. Bartuška iš esmės tam pritarė, nurodydamas, kad tai yra vienintelis būdas išvengti atsakomybės už sutarties nevykdymą. Taip pat pridūrė, kad gynybai force majeure reikalingas Seimo, Vyriausybės ar ES sprendimas, kuris sukurtų teisines kliūtis sutarties vykdymui. 


Iš tiesų, vienas iš klasikinių force majeure atvejų – valstybės sprendimai, t. y. visokie importo, eksporto draudimai ir pan. Tokiais, atvejais paprastai leidžiama išvengti atsakomybės dėl sutarties nevykdymo, nes tai yra vadinamojo teisinio neįmanomumo situacija. Turbūt taip M. Bartušką pakonsultavo LG teisininkai arba, dar blogiau, kažkokios didelės kontoros teisininkai, kuriems tokie užsakymai/pavedimai outsource‘inami už žvėriškus valstybės pinigus. 


Problema yra tame, kad jeigu Lietuvos Seimas įstatymu, ar Vyriausybė nutarimu uždraus gabenti trašas per Lietuvos teritoriją, šiuo atveju tai nebus force majeure. Nenugalima jėga kaip gynybos būdas gali būti taikomas tik tada, kai jis pasireiškia kažkokiu išoriniu veiksniu (cause étrangère, anglų doktrinoje gražiai vandinamu Act of God), kurio sutarties šalys negalėjo numatyti, kontroliuoti, išvengti jo ar pastarojo sukeltų padarinių. Ši force majeure samprata per minėtus kriterijus yra iš esmės universali daugumoje vakarietiškos teisės tradicijos jurisdikcijų. 

Šioje konkrečioje situacijoje turime AB „Lietuvos Geležinkeliai“, kurios kiek žinau, jei ne visas, tai didžiąją dalį akcijų nuosavybės teise valdo Lietuvos valstybė per Susisiekimo ministeriją. Ką tai reiškia ir kaip tai atrodys nepriklausomame tarptautiniame komerciniame arbitraže? Ateina LG ir įjungę durnių naudoja force majeure gynybą, nes Vyriausybė uždraudė gabenti kalio trašas per Lietuvos teritoriją. Nepriklausomi arbitrai sėdi ir krapšto galvas. Įmonė priklausanti valstybei (teisinė fikcija, kuri skirta valdyti savo turtą) ginasi force majeure dėl tos valstybės valdžios sprendimo, kuris padarė sutarties vykdymą teisiškai neįmanomu. Kaip su force majeure kriterijų visetu, kad tai turi būti išorės veiksnys, kurio negali numatyti ir kontroliuoti, kai tos įmonės vadovas sėdi prime time nacionalinės televizijos eteryje ir iš esmės prašo, kad Vyriausybė padarytų teisiškai neįmanomu tokios sutarties vykdymą?

Kaip tik prieš savaitę su savo studentais mokėmės force majeure temą ir jiems pasakojau apie tokias situacijas, kurios jau ne kartą yra pasitaikiusios lyginamojoje sutarčių teisės praktikoje. Jos yra vadinamos self-induced impossibility (paties sukeltas neįmanomumas). Tokiais atvejais atleidimas nuo sutarties nevykdymo ir atsakomybės negalimas, nes tu iš esmės pats savo veiksmais sukeli tą sutarties vykdymo neįmanomumą, todėl turi prisiimti jo riziką ir sukeliamus neigiamus padarinius.

Garantuoju, kad priešininkų šalis savo atsikirtimuose į gynybą force majeure‘u ištrauks jei ne to pokalbio su R. Tapininiene video įrašą su sinchroniniu vertinimu, tai bent jo stenogramą. 

Neįsivaizduoju, kas yra tie genealūs asmenys, kurie patarė M. Bartuškai eiti į prime time eterį ir pačiam paskandinti bet kokius šansus gintis force majeure institutu (jei tai bus mūsų nacionalinės sankcijos), bet jūs esate šaunuoliai, nes neturite net minimalių sutarčių teisės žinių ar bylininko strateginio mąstymo. O gaila, nes tokius dalykus net mano magistrantai išmoksta. 


Kita vertus, esu dėkingas už uždavinį iš realaus gyvenimo ateinančio pavasario semestro studentams.