Privalomas vakcinavimas ir suvaržymai nesiskiepijusiems gali būti teisėta ir proporcinga žmogaus teisių varžymo priemonė

Laikydamas save liberalu niekada nebuvau didelis draudimų, priverstinių priemonių taikymo ir panašiai, gerbėjas. Draudimai ir prievarta natūraliai sukelia atmetimo pirminę reakciją. Nors ne visi draudimai yra blogi. Prisipažinsiu, visai nepasiilgstu alkoholio reklamų, o po EURO 2020 nebūčiau prieš visišką sporto lažybų reklamų draudimą. Gyvenimo aplinkybės kartais lemia, kad draudimų ir priverstinių priemonių taikymas lieka bene paskutinė efektyvi priemonė spręsti problemą. Būtent dabar yra tas momentas, kai jau kalbėtis, įtikinėti yra per vėlu, o įrankių dėžutėje nepanaudotas liko tik botagas. Prancūzijos pavyzdys parodo, kad griežtų ribojimų nesiskiepijusiems asmens įvedimas, gali pasiekti rezultatų, kai per 48 val. užsiregistravo virš 1,4 milijono prancūzų. Todėl galima pasvarstyti ne tik panašių priemonių naudojimo, bet ir po to galimų teisinių ginčų dėl jų taikymo. 

Fundamentalus klausimas šiuo atveju yra, ar nevakcinuotų asmenų teisių ribojimas būtų laikomas žmogaus teisių pažeidimu, ar vis dėlto tokio pobūdžio suvaržymus galima pateisinti? Ateityje tai galės būti klasikine pirmo-antro kurso teisės studentų debatų tema, prie visų kitų panašių ir jau nuvalkiotų temų, kaip eutanazijos, vienalyčių santuokų, narkotikų, abortų įteisinimas. Tai yra teisinės vertybinės temos, kuriomis galima ginčytis be pabaigos. 


Net neabejoju, kad įmanoma rasti tūkstančius teisininkų ir dar daugiau ne teisininkų, kurie rėks, kad privalomas vakcinavimas ir suvaržymai nesivakcinavusiems yra žmogaus teisių pažeidimas, o visų tokių priemonių puokštę galima suvesti į vieną vardiklį – individo laisvės varžymas. 


Pats esu galvoje susidėliojęs labai paprastą formulę: viskas su individo laisve yra gerai (t. y. kiekvienas asmuo gali elgtis taip, kaip tik nori), kol tie jo veiksmai nedaro žalos aplinkiniams. Jeigu jau tavo veiksmai kenkia kitiems, tai prioritetas teikiamas kito asmens arba visuomenės interesams. Pakankamai panašiai, tik labiau sofistikuotai argumentuoja ir Konstitucinis Teismas naudodamas formulę, kurią nukopijavo iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikos:


„Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.“

2004 m. gruodžio 24 d. nutarime KT atskleidė individo teisių ir visuomenės interesų santykį:


„Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės sudaro vieningą ir darnią sistemą. Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia žmogaus teisių ir laisvių samprata, kad vienų asmenų teisės ir laisvės sugyvena su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis. <…> įgyvendindamas savo teises ir laisves žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tarp, viena, asmens teisių ir laisvių ir, antra, visuomenės interesų neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kad demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros ir kad vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimas.“

Būtent per šią šiuos reikalavimus būtų vertinamas bet koks žmogaus teisių ribojimo teisėtumas ir pagrįstumas. Taigi, kaip pagal minėtus kriterijus vertintume draudimus nesivakcinavusiems lankytis baruose, naudotis viešuoju transportu, dirbti tam tikrus darbus (medicinos paslaugos), dalyvauti tiesioginio mokymosi procese ir pan.? 

Pirma, ribojimas turi būti daromas įstatymu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nustato formalų reikalavimą, kad ribojimai gali būti nustatyti tik pirminiu teisės aktu, t. y. parlamento išleistu įstatymu. Vis dėlto EŽTT praktikoje tai suprantama šiek tiek kitaip. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje vartojamas išsireiškimas prescribed by law suprantamas ne formaliuoju, o turininguoju aspektu. Jis apima bet kokią rašytinę teisę, t. y. ne tik įstatymus, bet ir žemesnės juridinės galios lydimuosius teisės aktus. Manau, taip šis kriterijus turėtų būti aiškinamas mūsų konstitucinio reguliavimo kontekste. Aišku, apsidraudžiant ribojimus galima nustatyti įstatymu, bet kai pastaruosius (ne)pasirašinėja katinas Leopoldas, tai gali be reikalo apsunkinti padėtį. 


Antra, apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus. Manau, šiandien apribojimų būtinybė nebekelia klausimų. Siekiamas teisėtas tikslas – minimum septyniasdešimties procentų populiacijos paskiepijimas, nėra net konkrečios mūsų visuomenės, bet pasaulinio masto tikslas. Dėl dalies visuomenės nenoro vakcinuotis mes negalime pasiekti bandos imuniteto. Taip virusui sudaromos galimybės laisvai plisti ir mutuoti. Tai kelia pavojų ne tik nevakcinuotų, bet ir vakcinuotų asmenų sveikatai ir gyvybei. Dar blogesnėje padėtyje atsiduria neapsaugoti asmenys, kurie negali vakcinuotis dėl sveikatos būklės ar per jauno amžiaus. Dėl to rudenį galimi sprendimai, kad bus apribotos absoliučiai visų teisės, arba atsisakančių vakcinuotis asmenų. Visuotinis karantinas yra žymiai blogesnė priemonė ne tik visų asmenų fizinei ir psichinei sveikatai, bet ir valstybės ekonomikai ir verslui. Todėl apribojant dalies žmonių galimybes dalyvauti viešame gyvenime būtų padaryta gerokai mažesnė žala mums visiems. Šie ribojimai, įskaitant bet kokių nemokamų testų galimybės panaikinimą, turėtų būti paskata vakcinuotis. Kiekvienas žmogus turi suprasti, kad jo veiksmai sukelia tam tikrus padarinius. Taip, tu turi teisę nesivakcinuoti, bet tada susitaikyk, kad negalėsi sėdėti kabake. 

Trečia, ribojimai turi būti proporcingi. Šis kriterijus apjungtinas su reikalavimu, kad apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė. Atrodytų, kad KT tarsi čia išvedė du kriterijus, bet iš tiesų antrasis yra proporcingumo reikalavimo elementas. Paprastai kalbant, šis kriterijus reikalauja neperlenkti lazdos. Jo laikantis svarbu nepadaryti kvailų sprendimų, pavyzdžiui, negalima nustatyti administracinės atsakomybės vakcinuotis atsisakantiems asmenims. Nepaneigti teisių esmės reiškia, kad, pavyzdžiui, jeigu apribojame atsisakiusiems vakcinuotis studentams ar vyresnių klasių mokiniams dalyvauti gyvose pamokose, tada turėtume užtikrinti nuotolinio mokymosi galimybę. Todėl įvedant bet kokio pobūdžio ribojimus konkrečių asmenų konkrečiai veiklai labiausiai padirbėti reikia ties atitiktimi proporcingumo reikalavimui. Bet tai padaryti – įmanoma.

Ir jeigu kas verktų, kad tokio pobūdžio ribojimai yra diskriminaciniai, tai taip nėra. Diskriminaciniu buvo galima laikyti vasaros pradžioje įvestą galimybių pasą. Nors jo ekonominė logika yra aiški, jis diskriminacinis buvo dėl to, kad ne visiems asmenims tuo metu buvo sudarytos galimybės vakcinuotis. Todėl solidarizuodamasis su vakcinos negavusiais asmenimis juo birželį nė karto nepasinaudojau, nors ir turėjau galimybę tai padaryti. Dabar ne tik visi turi tokią galimybę, bet kaip ir ledainėje gali pasirinkti norimą vakcinos rūšį. Todėl ateityje ribojimus taikant per galimybių paso mechanizmą nebūtų jokios diskriminacijos. Valstybė turi turėti teisę nustatyti, kad žmogus, norintis dalyvauti viešame gyvenime, elgtųsi taip, kad nekeltų pavojaus kitiems asmenims. Tai yra ne tik solidarumo išraiška kitiems visuomenės nariams, bet kartu ir viešo gyvenimo kaina. 

Teisėjo atskiroji nuomonė neskaldo to, kas ir taip suskilę

Skiriant naująją Konstitucinio Teismo pirmininkę ji iš politikų sulaukė kritikos dėl savo atskirųjų nuomonių kiekio. Suprask, potenciali pirmininkė, kuri pareiškusi ne vieną atskirąją nuomonę nesugebės suvienyti teisėjų kolektyvo. Paradoksalu, kad tokia kritika buvo pareikšta iš save liberalia laikančios partijos atstovo. Galbūt šiems liberalams nuomonių pliuralizmas nėra vertybė. 

Nors Lietuvoje procesiniai įstatymai seniai suteikia galimybę teisėjams pareikšti atskirąsias nuomones, tuo pasinaudojama itin retai. Dažniausiai jas galima išvysti Konstituciniame Teisme ir kokį kartą per du metus Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Nepaslaptis, kad nemaža dalis teisėjų žiūri į jas neigiamai. Mūsų procesinės teisės tradicijai būdingas požiūris į teismo sprendimą, kaip neutralų, vieningai priimtą aktą. Todėl teismų sprendimuose ne tik vengiama atskirųjų nuomonių, bet ir kalbama daugiskaita („teisėjų kolegija nusprendžia“, „teisėjų kolegija konstatuoja“ ir pan.), naudojamas bet kokį skaitytoją vimdantis pasyvas (visi „pažymėtina“, „darytina išvada“ ir pan.), sprendime neparodoma, kokiu balsų santykiu prieita prie rezultato. Taip sukuriama vieningo teismo sprendimo iliuzija, kurios taip nori ne tik teisėjai, bet ir kai kurie politikai.

Iš tiesų vieningas sprendimas iš išorės atrodo tvirčiau, nes visi teisėjai dėl jo sutarė ir taip suformavo praktiką. Ypač tai svarbu, kai tai daro kasacinę (vienodo teisės aiškinimo ir taikymo) funkciją atliekantys aukščiausieji teismai. Kaip gi gali būti galutinė ir neskundžiama nutartis su atskirąja nuomone?

Realybė yra kitokia. Teisė nėra tikslusis mokslas, leidžiantis rasti vieną konkrečios problemos sprendimą. Mano nuomone, teisė išvis nėra mokslas. Tai yra labiau menas, negu mokslas (taip, žinau, cheesy), kai bandome pasverti ir suderinti kelias skirtingas vertybes, kažkuriai(ioms) iš jų konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste suteikiant prioritetą. Todėl kiekvienoje byloje vyksta konkurencija tarp teisės principų ir jais ginamų vertybių. Pavyzdžiui, tipiniame ginče iš sutarčių teisės dažniausiai konkuruoja sutarties laisvės ir privalomumo principai su sąžiningumo principu. Įsivaizduokime, stipresnė sutarties šalis pateikia take it or leave it pasiūlymą silpnesniajai šaliai. Pastaroji gali sutikti su jai pasiūlytomis sąlygomis arba eiti rinkoje ieškoti kitos alternatyvos. Stipresnioji šalis, žinoma, pasiūlo tokias sąlygas, kuriose teisių ir pareigų balansas yra jos naudai. Kilus ginčui reikia spręsti, ar tam tikros tokios išimtinai vienai iš sutarties šalių naudingos sąlygos patenka į sutarties laivės principo ribas, ar vis dėlto kertasi su sąžiningumo principo keliamais reikalavimais ir todėl tai yra už sutarties laisvės principo ribų.


Kitas pavyzdys galėtų būti iš konstitucinės teisės srities, dažnai pasitaikanti situacija, kai turime konkurenciją tarp asmens teisės į privatumą ir žurnalistų saviraiškos laisvės bei pareigos informuoti visuomenę. Kyla klausimas, ar visuomenė turi teisę žinoti apie asmenį, ar vis dėlto tai būtų tiesiog jos smalsumo tenkinimas kažkokio asmens privataus gyvenimo sąskaita? Paradoksalu, bet S. Skvernelio Seime paleista sparnuota frazė, kad visuomenės teisės žinoti nėra absoliuti, teisiškai yra pagrįsta (problema, kad jis panaudojo ją netinkamame kontekste, nes tuo atveju visuomenė turėjo teisę žinoti). 


Kai mokydavau užsienio studentus lyginamosios sutarčių teisės, kaip pagrindinį šaltinį naudodavau T. K. Graziano „Comparative Contract law: Cases, Materials and Exercises“ knygą. Ji ypatinga tuo, kad joje pateikiami tokie uždaviniai, kurie pagal faktines aplinkybes turi jau išspręstas panašias bylas skirtingose valstybėse. Spręsdamas tą pačią sutarčių teisės problemą pagal skirtingų jurisdikcijų teisinį reguliavimą pamatai, kad tą pačią problemą galima išspręsti dažniausiai dviem skirtingais būdais (labai retais atvejais būna trečias sprendimo būdas). Tokia yra tendencija sudėtingose bylose. 

Gali kilti klausimas, kuo skiriasi sudėtinga byla nuo paprastos? R. Posner‘is rašo, kad paprastos bylos yra tokios, kurios turi vieną sprendimą, t. y. teisingai taikant teisės normas – galimas tik vienas problemos sprendimas. Sudėtingos bylos yra tokios, kuriose nėra vieno teisingo atsakymo, t. y. tą pačią problemą galima išspręsti keliais būdais ir nė vienu iš tų atvejų nebus padaroma teisės aiškinimo ir taikymo klaida. Tokios bylos atsiranda, kai teisinis reguliavimas nepateikia pakankamai konkretaus atsakymo (o to padaryti įstatymu leidėjui nėra objektyviai įmanoma, nes istorija rodo, kad kazuistinė teisė prie nieko gero neveda) išspręsti konkrečią problemą, todėl įvyksta teisės saugomų vertybių konkurenciją, o teismas turi pareigą nuspręsti, kuriai teikti prioritetą. Teoriškai būtent tokios sudėtingos bylos turi patekti į aukščiausiuosius teismus, tam ir daroma bylų atranka. 

Jeigu sudėtingos bylos atveju galimi keli teisingi atsakymai, tai visiškai neturėtų stebinti, kad galimos skirtingos teisėjų nuomonės, kurie taip pat turi savo vidinę vertybinę skalę. Komercinėje teisėje besispecializuojančiam teisėjui bus priimtinesnė platesnė sutarties laisvės samprata, o vartotojų teisių apsaugoje besispecializuojančiam – sąžiningumo imperatyvas. Todėl įsivaizdavimas, kad teisėjai visada prieina vienos nuomonės tėra fantazija. Tačiau, kai atskirosios nuomonės nėra dažnai reiškiamos, to tiesiog neįmanoma matyti.


Anglosaksai į teismo sprendimo priėmimą žiūri visai kitaip. Įprastai net kolegijų sprendimai, kuriais visi jos nariai sutarė, yra rašomi vieno teisėjo vardu. Kiti teisėjai po pagrindinės sprendimo dalies tiesiog kažką papildomai, taip pat savo vardu, parašo pritardami pranešėjo motyvams. Rezultatas gaunasi toks, kad akivaizdžiai matosi, jog ir to paties sprendimo priėję teisėjai gali turėti skirtingus teisinius argumentus tokiai pozicijai pagrįsti. Ir dangus nesugriūva. Todėl, nesutinkant su sprendimu, anglosaksų tradicijoje atskirosios nuomonės žymiai labiau įprastos. Į jas tiesiog žiūrima kaip į teisinio diskurso dalį.

Atskirąją nuomonę galima naudoti ir kitais tikslais. Galimybė ją pareikšti užtikrina, kad net kolegijoje mažumoje likęs teisėjas bus išklausytas, į jo nuomonę atsižvelgta. Nes geriau yra bandyti jį įtikinti atsižvelgiant į jo argumentus, jam kontrargumentuojant, kad būtų pasiektas vieningas sprendimas. 


Atskiroji nuomonė gali būti naudojama ir kaip derybinis įrankis, kai ta pati teisėjų kolegija sprendžia skirtingas bylas. Vienas teisėjas gali pareikšti, kad nebus jo atskirosios nuomonės, jeigu kitoje byloje tokių nereikš kiti kolegijos teisėjai. Skamba nelabai gražiai, bet galimas ir toks pragmatiškas sprendimas.


Kad ir kaip būtų gaila, atskirosios nuomonės naudojamos itin retai, todėl prie platesnio teisinio diskurso retai teprisideda. Iš esmės matau žymiai didesnę atskirųjų nuomonių naudą skatinant teisinį pliuralizmą, negu žalą, pasireiškiančią griaunant vieningo teismo sprendimo sakralumo iliuziją. Todėl labai keistai atrodo, kai liberalais save vadinantys politikai yra nepatenkinti atskirosiomis nuomonėmis. Nors gal čia buvo vienas tų atvejų, kai, norėdamas mušti, pagalį visada surasi.

Išleista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga, skirta asmenų pasikeitimui prievolėse

Kažkaip nepastebėjau jokių teisės naujienų portaluose ar advokatų kontorų kasacinio teismo praktikos apžvalgose, todėl informuoju, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išleidęs naujausią teismų praktikos apžvalgą, kuri skirta asmenų pasikeitimui prievolėse. Prie šios apžvalgos rengimo savo ranką teko pridėti ir man. 


Įdomi tema, bet daug studentų ir studijas baigusių praktikuojančių teisininkų jos kažkodėl nemėgsta. Galbūt todėl, kad šia tema iki šiol niekas tvarkingai ir sistemiškai nieko nebuvo parašęs. Nors kasacinio teismo praktika asmenų pasikeitimo prievolėse klausimais nėra itin gausi, manau, mums pavyko sistemiškai sudėlioti tekstą ir pateikti atsakymus į dažniausiai praktikoje pasitaikančius klausimus. Pavyzdžiui, į kasacinį teismą dažniau patenkantis klausimas buvo, kai skolininkas bando ginčyti piniginio pobūdžio reikalavimo teisę, nes kreditoriaus asmuo, jo manymu, jam turi esminę reikšmę. Apžvalgoje pateikiami argumentai, kodėl įprastai taip nėra. 


Dar buvo įdomu atskleisti novacijos ir skolos perkėlimo tarpusavio santykį. Šių dalykų man niekas nepasakojo net būnant studentu, todėl teisininkai dažnai negali pasakyti, kodėl turime šiuos abu vieną kita dubliuojančius skolininko pakeitimo būdus. 


Apžvalgoje parodoma, kurių jurisdikcijų reguliavimas artimiausias mūsų CK įtvirtintoms normoms, taip pat pateikiama nemažai lyginamosios analizės iš soft law teisės šaltinių.


Kviečiu skaityti, naudotis ir remtis savo procesiniuose dokumentuose.

1500 Eur į rankas = geriausi teisininkai rinkoje = teisėjas prestižinė profesija gerovės valstybėje

 

Nors nepernešu prezidento metinio pranešimo kaip politinio žanro apskritai, vis tiek paklausau kiekvienais metais. Kažkam pirščiuku parodoma niu-niu-niu, kažkam paglostoma galvytė. Ca-ca, ca-ca. Atrodo, va, ir mažamečiai vaikai paauklėti, tik rezultato iš to, kaip visada, absoliučiai jokio. Tačiau šių metų pranešimas mane intelektualiai praturtintino, už tai esu labai dėkingas. Kalbėdamas apie teismų sistemą prezidentas pabrėžė:


„Kertinis rūpestis šiandien – atkurti teisėjo profesijos prestižą, į teismus pritraukti geriausius teisės žinovus Lietuvoje.“


Džiugu dėl to, kad pagaliau supratau, ką reiškia mistinė gerovės valstybė. Kažkur į šią juodosios skylės gylio sąvoką, pasirodo, patenka ir teisėjo profesijos prestižo atkūrimas. Visada maniau, kad teisėjo profesijos neprestižą lemia teisėjo atlyginimas, kuris nejuda iš mirties taško dar nuo 2008 m. Tai yra PAGRINDINĖ priežastis. 

Eurostat 2018 m. duomenimis pagal teismų sistemos finansavimą Lietuva yra priešpaskutinėje vietoje ES, kai teismų sistemai per metus skiriami 42 Eur nuo gyventojo. Palyginimui per finansavimo vidurį esantį Danija skiria 79 Eur: 

Praktiškai su kiekvienu turimu studentų kursu pasikalbu apie potencialias jų karjeros galimybes. Potencialią teisėjo profesiją visada rekomenduoju tik su žvaigždute, t. y. jeigu jau niekur kitur nesinori, matai kaip savo gyvenimo misiją teisingumo vykdymą, tai ok, tada gali bandyti teisėjo kelią. Būna gi, kažkas ir Himalajų kalnų vienuolyne užsidaro. Bet jeigu nesinori ant savęs užkabinti 30 metų paskolą butui kartonkiemyje, nenori važinėti su 2008 m. Toyota Auris, nenori vasarą sėdėti tvankiame kabinete be kondicionieriaus, nenori leisti savo vaikų į valstybinę mokyklą, nenori turėti psichologinių problemų nuo persidirbimo ir streso, kad priimi sprendimus dėl kito žmogaus gyvenimo, kai net neturėsi adekvataus laiko kiekio įsigilinti į to žmogaus problemą, tada teisėjo kelias ne tau. 

Maždaug 1500 Eur į rankas yra pradedančiojo pirmosios instancijos teismo teisėjo atlyginimas. Tiek valstybė investuoja į tai, kad teisėjas spręstų žmogui „sėdėti“ ar būti laisvėje, nustatytų padarytos žalos sumą X ir įpareigotų atlyginti ją asmeniui Y. Ir pan. Valstybė sako, kad tiek vertas yra žmogus, kuris baigė bakalauro ir magistro studijas, turi ne mažiau kaip 5 metus teisinio darbo stažo, kuris skaičiuojamas tik nuo magistro studijų pabaigos, ir dar išlaikai teisėjo egzaminą. Tada gal, jeigu, kaip prezidentas sako, esi tarp geriausių teisininkų, tave paskiria į apylinkės teismą ir, tau būnant jauniausiu atveju apie 30 metų amžiaus, uždirbi 1500 Eur į rankas. Arba, būdamas tarp geriausių potencialių teisininkų ir gerai bill‘indamas, panašią sumą galėjai pasiimti būdamas bakalauro ketvirto kurso studentu ir dirbdamas normalioje advokatų kontoroje, kai tau yra kokie 22-24 metai. 


Bet jeigu jau pasirinkai teisėjo karjerą, gi teisėjai patys nieko nedirba, galėsi laikyti koją ant kojos sukėlęs, nes viską už tave padarys padėjėjai. Tokia vyraujanti nuomonė, kad teisėjai patys nieko nerašo. Oj, bet jeigu patekai į apylinkės teismą, į kurį teisėjo padėjėjų etatų išvis nepavyksta užpildyti. Dirbi išvis be padėjėjo, arba geriausiu atveju, vienas padėjėjas dalinamas tarp kelių teisėjų. Bet gi nieko baisaus, tu gauni tarp geriausių jaunųjų teisininkų esantį padėjėją, taip? Aha, pačius geriausius potencialius kandidatus tik baigusius teisės mokslus rinkoje galima paimti už 700 Eur į rankas… Kadangi žmonės padėjėjauti už tokius atlyginimus nebeina, Vilniaus apylinkės teismas (turintis daugiausia problemų tiek dėl teisėjų, tiek dėl padėjėjų etatų užpildymo) sugalvojo naują teisininko pareigybę teisme, kuriai užimti net nebereikia būti baigus teisės studijų, užtenka, kad tuo metu studijuoji. 

Tai kaip į teismus privilioti geriausius teisininkus? Kaip blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu, taip blogas teisėjo padėjėjas, kuris nenori tapti teisėju. Tik problema, kad nėra norinčių tapti ne tik teisėjais, bet ir padėjėjais. Tas pats Vilniaus apylinkės teismas neužpildo teisėjų etatų jau kelerius metus, o į teisėjus kandidatuoja tie patys žmonės, kurių didžioji dalis pripažįstama netinkamais tapti teisėjais. 

Kaip privilioti geriausius advokatus pereiti teisėjauti, kai jie uždirba bent porą kartų daugiau? Kartais vienas kitas per klaida ateina, bet ne į apylinkės, o į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kai per daugiametį darbą advokatūroje užsidirbo, kad gali sau leisti prabangą pateisėjauti. O juk jeigu jau eini tiesiai į galutinį ir neskundžiamą Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, tai atlyginimas ten bus kitoks? Deja, tiesiai iš advokatūros atėjusio asmens atlyginimas Aukščiausiajame Teisme nesieks 2000 Eur į rankas, nes jis neturi teisėjo darbo stažo. Jeigu jau turi prikaupęs kokius 20 metų teisėjo darbo stažo, tai dirbdamas Aukščiausiajame Teisme gali tikėtis kokių 2300 Eur į rankas. Ir čia yra teisėjo karjeros Omega – atlyginimas mokamas geriausiems iš geriausių teisėjams, kurių misija formuoti vienodą teismų praktiką valstybėje. 

Bet apie adekvatų teismų sistemos finansavimą, kaip būtiną prielaidą teisėjo profesijos prestižui pakelti, metiniame pranešime nebuvo nė žodžio. Nes svarbu susirinkti reitingo taškų už girtą teisėją, kuriam jau tuoj tuoj tavo teikimu nukapos galvą ir tada toliau visi sėkmingai apsimesime, kad neadekvatus atlyginimas persidirbusiems ir perdegusiems žmonėms, kurie kasdieną priima sprendimus dėl kitų žmonių likimo, nėra problema. 


Nes gerovės valstybės recepte teisingumas turi būti greitas ir pigus, kaip McDonald‘s, o teisėjo profesija prestižinė, bet už 1500 Eur į rankas. 

Advokatas negali būti persekiojamas už tai, kokius klientus gina

Viešojoje erdvėje yra įsisenėjusi barbariška tradicija skalbti advokatus už jų klientų būtas ir nebūtas nuodėmes. Tai daro visi, nuo eilinių facebook‘o komentatorių iki dideles auditorijas turinčių nuomonės formuotojų ir sprendimus priimančių politikų.

Tapatinti advokatą su jo ginamu klientu yra ne kas kita, o žemos teisinės kultūros požymis. Tiek iš Konstitucijos, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos išplaukia, kad kiekvienam asmeniui turi būti garantuojamas sąžiningas ir teisingas teismo procesas. Galimybė naudotis advokato pagalba yra viena iš kertinių fair trial prielaidų. Todėl tokios teisminės gynybos nusipelno visi. Čia galima panaudoti viešame diskurse labai populiarų ad hitlerum argumentą, kad ir Hitleris nusipelnytų advokato pagalbos jeigu būtų teisiamas.  Galiausiai, net ir F. Kirkorovas, kuris dabar Lietuvoje paskelbtas persona non-grata, ginčydamas šį mūsų vykdomosios valdžios sprendimą turi pamatinę procesinę teisę naudotis advokato pagalba. 

Jeigu tapatinsime advokatus su jų klientais ir paskui naudosime šiuos faktus prieš tuos advokatus, kai svarstysime jų potencialią teisėjo karjerą, tai pasieksime keleriopų neigiamų padarinių. Pirma, sumažinsime galimybę turėti kvalifikuotus teisėjus, kurių dabar ir taip verkiant trūksta. Antra, nors ir advokatas turi pareigą, kaip ir gydytojas, suteikti pagalbą visiems, kuriems jos reikia, yra formalių galimybių, kaip vienam ar kitam asmeniui nesuteikti pagalbos motyvuojant, pavyzdžiui, advokato užimtumu. Leidžiant bujoti tokiai praktikai susidarytų tokia padėtis, kai tam tikri asmenys negalėtų gauti geriausios jiems įmanomos pagalbos vien dėlto, kad atstovavimas tam tikrą klientą advokatui keltų neigiamus reputacinius padarinius. Nors turėtų būti atvirkščiai, advokatas turėtų būti gerbiamas už tai, kad suteikia pagalbą nesirankiodamas visiems, kas jos prašo.

Sankirtą tarp advokato pagalbos vykdant teisingumą ir moralinės dilemos atstovauti galimai neteisėtai pasielgusį asmenį puikiai iliustravo Kolumbijos universiteto teisės profesorius William H. Simon, advokato etikai skirtą knygą (The Practice of Justice: A Theory of Lawyers’ Ethics) pradėdamas tokiu sakiniu:


No social role encourages such ambitious moral aspirations as the lawyer’s, and no social role so consistently disappoints the aspirations it encourages.”

Teisinės etikos moksle (kuriam Lietuvoje skiriama apverktinai mažai dėmesio, nors JAV universitetuose tai vienas svarbiausių teisės studijų dalykų) egzistuoja vadinamoji advokato veiksmų amoralumo teorija. Pagal ją advokatai nėra atsakingi tiek už savo veiksmus ginant klientą, tiek už kliento padarytus veiksmus dėl kurių jis yra ginamas. Ši teorija pateisina galimų žmogžudžių, pedofilų ir kitų panašių asmenų teisminę gynybą, nors dažniausiai jie iš anksto būna nuteisiami viešosios nuomonės teisme. Pagal šią teoriją advokatas turi ginti klientą net jeigu jis žino, ar įtaria, kad jo klientas padarė nusikalstamą veiką. Kiekvieno asmens kaltė turi būti įrodyta teisme, vykstant rungimosi principu grįstame procese. Tik tada bus galima laikyti, kad buvo išlaikytas sąžiningo ir teisingo teismo proceso standartas. Ir toks standartas yra išlaikomas, net ir tais atvejais, kai talentingas advokatas pasiekia palankų rezultatą savo klientui, kuris realiai padarė nusikaltimą, nors to teisme ir nepavyko įrodyti. Net ir išteisinus žmogžudį ir jam laisvėje padarius dar viena žmogžudystę, dėl to jį atstovavusio ir bylą laimėjusio advokato, vadovaujantis amoralumo teorija, negalima niekuo kaltinti. 

Kita vertus, amoralumo teorija turi išimčių. Vienas iš esminių reikalavimų siekiant taikyti šią teoriją yra, kad advokatas turi veikti teisės ir etikos rėmuose. Jeigu jo elgesys prasilenkia su teisės viršenybės, ar etikos reikalavimais ginant klientą teisme, tokiu atveju advokatas gali būti pagrįstai tarkuojamas.

Buvo pasibaisėtina stebėti naujausiąjį išpuolį, kai kandidatui į Konstitucinį Teismą prikaišiojo jo atstovavimą teismuose mažumos grupei, nes kaip gi gali Konstituciją (dokumentą, kuris laiduoja asmenų lygiateisiškumą, pamatinių žmogaus teisių apsaugą ir draudžia daugumos diktatą mažumai) aiškinti mažumas atstovavęs asmuo? 

Galiu tik priminti, kad demokratinėse-teisinėse valstybėse pati konstitucija yra laikoma antimažoritariniu aktu. Mūsų Konstituciją taip apibūdino pats KT dar 2006 metais.

Konstitucinis Teismas neturi teisės nurodinėti parlamentui kaip keisti Konstituciją

Nedegiau noru rašyti šį komentarą ir galvojau temą praleisiu, bet vakar eilinį kartą savo išstojimu žiniasklaidoje išprovokavo gerbiamas konstitucinės teisės profesorius V. Sinkevičius. Turbūt, kad tiesioginiai mero rinkimai prieštarauja Konstitucijai, girdėjo jau visi. Abejoju ir nors vienas procentas iš girdėjusių perskaitė 53 puslapių ilgą ir nuobodų Konstitucinio Teismo (KT) nutarimą šiuo klausimu. O jame, be kita ko, yra tokia, iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodanti pastraipa:

„Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas pamatinis demokratijos principas, kurio negali paneigti jokia Konstitucijos pataisa, suponuoja demokratinę vienasmenių valdžios institucijų kaitą ir vienasmenės valdžios ribojimą. Todėl, Konstitucijoje įtvirtinus atitinkamos teritorinės bendruomenės tiesiogiai renkamą vienasmenę savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo (vykdomąją) instituciją (inter alia mero pavadinimu), taip pat turėtų būti nustatyta, kiek kadencijų tas pats asmuo gali eiti tokias renkamas pareigas. Be to, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės interesus, Konstitucijoje gali būti nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas asmenims, siekiantiems būti išrinktiems į pareigas tokioje vienasmenėje savivaldybės institucijoje.“


Pažymiu, kad nesu turinio prasme prieš tai, kas yra pasakyta šioje citatoje. Visiškai pritariu pilietybės reikalavimui. Galėčiau ir pritarti mero kadencijų skaičiaus ribojimui, bet šiuo klausimu būčiau atviras diskusijai ir suprasčiau, jeigu keičiant Konstituciją būtų nuspręsta neriboti mero kadencijų skaičiaus. 


Tai gali kilti klausimas, ko čia kabinėjuosi? Per vakarykštę LRT Panoramą kaip visada išstojo viešo Konstitucijos aiškinimo monopolį turintis V. Sinkevičius ir visiems nesusipratėliams paaiškino, kad mero kadencijų ribojimas turi būti numatytas Konstitucijos pakeitimuose, nes taip nurodė KT. 


Žinau, kad KT sprendžia, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalis). Aš, matyt, labai kvailas, nes nežinojau, kad KT, spręsdamas konkrečią bylą, t. y. dėl konkretaus įstatymo konkrečių normų gali nurodyti kaip ateityje turėtų būti keičiama Konstitucija. Prisipažinsiu, šiokia tokia naujiena. Nematau, kad Konstitucija suteiktų KT tokius įgaliojimus. Visada galvojau, kad spręsdamas bylą teismas turi apsibrėžti jos ribas ir bylą nagrinėti jų neperžengdamas. Perskaitęs šį nutarimą išmokau, kad teismas spręsdamas bylą gali rašyti bet ką, nes jis ne šiaip koks, o Konstitucinis. Ir niekam tu šito neapskųsi. 

O jeigu rimtai, tai panašius KT veiksmus matau ne pirmą kartą. Pavyzdžiui, prieš gerus metus, KT viename savo nutarimų sugebėjo nurodyti, kad tam tikra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus priimta nutartis neturi precedento galios. Šį kartą elgiamasi dar įžūliau nurodant parlamentui arba tautai (jeigu šiuo klausimu būtų referendumas), kad keisti Konstituciją galima tik taip ir ne kitaip. Toks elgesys yra totalus valdžių padalijimo principo pažeidimas. Bet visi tyli ir niekam nėra įdomu. Atėjo V. Sinkevičius, pasakė per Panoramą, kad taip turi būti ir taškas. Va, ką gali viena tokia pastraipėlė 50 puslapių tekste. Kadangi KT jau nebeturi visiškai jokio vadinamojo judicial self restraint, tai laukiu, kai kokiame ateinančiame nutarime KT, be kita ko, įkals pastraipą, kad žemė yra plokščia. Ir tada niekas nedrįskite sakyti, kad žemė yra apvali, nes per Delfi ir Panoramą išstos V. Sinkevičius ir pasakys, kad: 

„Konstitucinis Teismas imperatyviai nurodė, jog žemė yra plokščia ir jokių diskusijų šiuo klausimu nebegali būti.“ 

Pats KT ir jo atstovai, kaip į didelį autoritetą mėgsta referuoti į Venecijos komisiją ir jos dokumentus. Ši komisija dar 2010 m. sausio 19 d. yra išleidusi ataskaitą, skirtą konstitucijų pakeitimams. Šiame dokumente visiškai nekalbama apie galimybę konstituciniams teismams sprendžiant konkrečias bylas pasisakyti dėl hipotetinio ateityje galimo konstitucijos nuostatų keitimo. Kodėl nepasakyta? Manau, niekas neturėjo fantazijos, kad kažkas taip gali daryti. Tačiau kalbama apie kitą dalyką, labai retus atvejus, kai tam tikrose valstybėse numatytas išankstinis konstitucinių teismų dalyvavimas prieš priimant konstitucijos pakeitimus. Tokios galimybės numatytos demokratijos šviesulių valstybėse: Azerbaidžane, Kirgizijoje, Moldovoje ir Ukrainoje. Venecijos komisija teigia, kad tokia praktika turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Viena vertus, ji gali užtikrinti pakeitimų kokybę. Kita vertus, konstitucinių teismų įsitraukimas varžo pakeitimų galimybes ir procesus. Tai varžo parlamentą, t. y. dėl tam tikrų galimų pakeitimų iš anksto pasisakius konstituciniam teismui yra varžomi demokratiški debatai tuo konkrečiu klausimu. 

Ir čia turime atvejus, kai pačiose konstitucijose numatytas išankstinis konstitucinių teismų dalyvavimas. O pas mus gaunasi tokia situacija, kai KT nusprendžia pats dalyvauti ir pasakyti parlamentui, ką galima daryti, ko negalima, visai neturėdamas tam įgaliojimų. Jeigu parlamentas norėtų išgirsti KT ar atskirų jo teisėjų nuomones, niekas nedraudžia įtraukti teismo teisėjus į pataisų rengimo darbo grupę ar atsiklausti jų asmeninės nuomonės. Tai yra vadinama tarpinstituciniu bendradarbiavimu. Bet čia KT niekieno neprašomas ir neturėdamas konstitucinių įgaliojimu pats pasisako ir nukerta bet kokius įmanomus politinius debatus šiuo klausimu. 

Ar tikrai tai, kad merų kadencijos nebus ribojamos, reiškia, kad dėl to tapsime mažiau demokratine valstybe? Vėlgi, atsakymus pateikia ta pati, KT mylima, Venecijos komisija. 2019 m. kovo 19 dieną komisija išleido ataskaitą, kurios trečioji dalis skirta vietinės valdžios (kas apima savivaldą) atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios pareigų kadencijų ribojimui. Ar merų kadencijų ribojimas reikalingas, komisija nepateikia vienareikšmiško atsakymo. Viena vertus, egzistuoja pavojus, kad yra pavojus, kad tiesiogiai išrinkti merai piktnaudžiaus pareigomis ir bandys trukdyti sudaryti lygias galimybes varžytis visiems konkurentams. Kita vertus, nurodoma, kad savivaldybių tarybos tokiais atvejais turėtų veikti kaip atsvara tokiam elgesiui. Kaip argumentas už merų kadencijų neribojimą nurodomas argumentas, kad tuo atveju merai nepraranda atskaitomybės prieš rinkėją, nes yra suinteresuoti savo perrinkimu, taip pat per laiką jie įgyja vertingą patirtį ir kompetencijas. Niekur komisija, nesako, kad neribotas kadencijų skaičius automatiškai reiškia mažiau demokratijos. Pritariu šiam požiūriui, nes brandžioje pliuralistinėje visuomenėje vietinės valdžios kadencijų skaičiaus ribojimas didelės prasmės saugant demokratiją neturi. Net jeigu ir turime vieną kitą vietinį kunigaikštuką, kaip Druskininkuose. 

Apibendrindamas noriu pabrėžti, kad  kadencijų skaičiaus ribojimas turėjo būti politinių debatų ir politinio konsensuso klausimu. Tačiau čia nieko neprašomas įžengė KT ir neturėdamas įgaliojimų kirviu nukirto. 


Man dar asmeniškai šiek tiek ironiška atrodo, kai prisimenu, kaip maždaug prieš metus Seimo tribūnoje kalbėjo du iš pirmo karto nepaskirti kandidatai į KT teisėjus. Abu gavo klausimą įvertinti KT elgesį, kai jis savo nutarime konstatavo, kad tam tikra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis nebeturi precedento galios. Tuo metu, abu kandidatai Seimo tribūnoje sakė, kad KT padarė labai negerai ir viršijo savo įgaliojimus. Paradoksalu, bet po metų jie patys deda parašą ant tokio nutarimo, kuriame KT aiškina parlamentui, kaip reikia keisti Konstituciją.

Pastaruoju metu KT jokio judicial self restraint neturėjimas man kelia nerimą, bet aš turiu nemažą abejonę, kad ten R. Posnerio niekas net neskaitę. Galutinį žodį konstitucingumo klausimais pas mus turi KT. Egzistuoja problema, kad nėra įmanoma sukurti mechanizmą, kas tikrins ir prižiūrės galutinę konstitucinės kontrolės instituciją, nes visada atsiras viršuje neprižiūrima institucija ir tai būtų pasaka be galo. Todėl, galutinė kontrolė yra patikima konstituciniams teismams.  Apie šią problemą yra rašęs ir buvęs Izraelio aukščiausiojo teismo pirmininkas A. Barakas:

„Tam tikroje stadijoje ieškodami idealaus sprendimo, kuris neegzistuoja, mes turime pasitenkinti optimaliu sprendimu, o dabartinis sprendimas yra optimalus“

Gaila, kad tai, kas turi būti optimaliu sprendimu, pas mus vis dažniau primena „Optima Linijos“ sprendimą.

Ne, jūs nesate skolingi 4 Eur UAB „Sergel“ už „tarpininkavimo paslaugas“ dėl komunalinių atliekų išvežimo Vilniaus savivaldybėje

Maždaug prieš dvi savaites nemaža dalis Vilniaus savivaldybės gyventojų gavo pranešimus iš UAB „Sergel“ su raginimu apmokėti skolą Vilniaus atliekų sistemų administratoriui (VASA) ir kartu sumokėti minėtam UAB‘ui 4 Eur kompensaciją už skolos išieškojimą, arba kaip jų atstovė sakė 15min.lt portalui – „tarpininkavimą“.


Turiu džiugų žinių, jeigu gavote tokį pranešimą, tai minėtam UAB jūs nesate nieko skolingi. Neabejoju, nemaža dalis žmonių iš 4500 perduotų skolininkų jau sumokėjo šį žioplumo mokestį. Pasistengsiu trumpai paaiškinti, kodėl vis dėlto tokiais atvejais nieko nereikia mokėti.

Pirma, jūs nesate jokiame teisiniame santykyje su minėtu UAB. Jūs nesudarėte su jais jokios sutarties, jokia pareiga nekyla jiems mokėti iš įstatymo ar kito teisės akto, jūs jų atžvilgiu nepadarėte delikto. Taigi, jokio teisinio pagrindo jiems mokėti kažkokias kompensacijas nėra, nes tiesiog neegzistuoja civilinės prievolės atsiradimo pagrindas. Teisiniame santykyje su šiuo UAB‘u yra VASA, kuri sudarė su ja sutartį dėl skolų išieškojimo. Taigi, paslaugą sutarties pagrindu gauna VASA, todėl ji už ją ir turėtų mokėti.

Antra, tokia sutartis tarp VASA ir šio UAB niekaip negali būti kvalifikuojama kaip sutartis trečiojo asmens naudai, o jūs tos naudos gavėju. Taip yra todėl, kad niekas negali būti verčiamas tapti naudos gavėju pagal tokio tipo sutartį. Tam yra būtina aiški ir nedviprasmiška naudos gavėjo valios išraiška prisijungti prie sutarties.

Trečia, tai nėra tarpininkavimo teisinis santykis, nes tarpininkavimo jums niekas prieš jūsų valią taip pat negali primesti. Čia yra atstovavimo teisinis santykis, nes šiuo atveju UAB išimtinai atstovauja VASA interesus. Todėl už šį atstovavimą susimokėti turėtų pati VASA.

Ketvirta, VASA šiuo atveju neperleido reikalavimo teisės į jus, nes jūs apie tai net nebuvote tinkamai informuotas, o iš pranešimo teksto matyti, kad skolą reikalaujama sumokėti pačiai VASA‘i.


Penkta, jie jus gali bandyti gąsdinti CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu, kuris numato, kad be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Hmm… Tai yra visiškai niekinis argumentas, nes, kaip ir minėjau, jūs nesate jokiame teisiniame santykyje su šiuo UAB, todėl teisinio pagrindo jiems naudotis šia norma nėra. Protingų išlaidų galėtų reikalauti VASA pati sau. Bet minėtos išlaidos neturėtų būti laikomos protingomis, nes terminas už pirmą metų ketvirtį apmokėti tvarkomas atliekas suėjo 2021 m. kovo 31 d. Pranešimus žmonės dėl skolos gavo maždaug balandžio 16 d., t. y. iš esmės dėl juokingo dviejų savaičių praleisto termino. Kaip mačiau, skolos sumos svyruoja tarp 8-12 Eur. Pagalvokime, jeigu jūs esate skolingas 8 Eur, tai 4 Eur yra 50 procentų jūsų skolos. Tai reiškia, kad jūs gaunate 50 procentų dydžio baudą (kurią vadina kompensacija) už tai, kad 2 savaitėmis praleidote skolos apmokėjimo terminą. Joks teismas nelaikys tokios sumos protingomis išlaidomis, susijusiomis su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, net jeigu jas bandytų reikalauti pati VASA. Jos yra visiškai neproporcingos jūsų esamai skolai, todėl niekaip negalėtų būti priteistos. 


Šešta, dėl teisinių žinių trūkumo daug kas galvoja, kad tokie UAB prilygsta antstoliams. Nieko panašaus, jie tik bando vaizduoti panašią į antstolių atliekamą skolos išieškojimo funkciją. Jie neturi jokių valdingų įgaliojimų iš jūsų reikalauti sumokėti tuos keturis eurus. Gali nebent tai bandyti daryti teismo tvarka ir, labai tikėtina, pralaimėti. 


Taigi, ką reikia daryti? Pirma, sumokėti turimą skolą VASA. Antra, išmesti minėto UAB‘o pranešimą su 4 Eur kompensacijos prašymu į šiukšlių dėžę. 

Šiaip mane labai nemaloniai stebina, kai monopolininkė savivaldybės įmonė dėl dviejų savaičių skolos sangulauja su maitvanagiais. 

Liūdna žinia fejerverkų mylėtojams – šių metų gruodžio 1 d. nebegalėsite jų nusipirkti su 50 procentų nuolaida

Seimas prieš porą savaičių papildė civilinio kodekso 6.353 straipsnį 8 dalimi, kuria nustatė, kad:

„Pardavėjas privalo suteikti pirkėjui informaciją apie taikomą daiktų kainų sumažinimą. Bet kuriame pranešime apie daikto kainos sumažinimą turi būti nurodoma ankstesnė daikto kaina. Ankstesne kaina yra laikoma mažiausia kaina, kurią pardavėjas taikė per 30 dienų laikotarpį iki kainos sumažinimo. Tais atvejais, kai daikto kaina mažinama laipsniškai, ankstesne kaina yra laikoma daikto kaina, buvusi iki pirmojo jos sumažinimo. Jeigu daiktas buvo siūlomas pirkėjams mažiau negu 30 dienų, taikomas faktinis daikto siūlymo pirkėjams terminas. Šios dalies nuostatos netaikomos greitai gendantiems produktams arba prekinę vertę greitai prarandantiems daiktams.“

Šia ilga nuostata įgyvendinami ES vartotojų teisių apsaugos direktyvų (2019 m. lapkričio 27 d. priimtą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/2161, kuria iš dalies keičiamos Europos Tarybos direktyva 93/13/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/6/EB, 2005/29/EB ir 2011/83/ES) pakeitimų logika.

Šiuo reguliavimu iš esmės siekiama vieno dalyko, t. y. kad vartotojai nebebūtų prekiautojų mulkinami su labai gražiais akcijų skaičiukais, kai nurodoma, kad prekei padaryta x ar y dydžio nuolaida. Nesvarbu, kad už tą kainą be nuolaidos niekada nebuvo prekiauta. Ne vienas atliktas tyrimas rodo, kad statistinį vartotoją labai vilioja perbraukti dideli skaičiai ar didelis raudonas kainos sumažinimo procentas.

Dabar prekybininkams norint padaryti kažkokią akciją, reikės sugebėti pagrįsti, jog per paskutinį trisdešimties dienų laikotarpį buvo realiai prekiauta už tą nesumažintą kainą. Jeigu daiktu prekiaujama trumpiau, tai atitinkamai nuo to daikto prekybos pradžios momento. Viso šito praktiniai padariniai bus, kad, pavyzdžiui, prekybos centruose gruodžio pradžioje atsirandantys stendai su fejerverkais nebegalės pirmą dieną nurodyti sufantazuotos 50 procentų nuolaidos. Aišku, čia kraštutinis pavyzdys, bet netikromis nuolaidomis piktnaudžiauja nemaža dalis prekeivių ir tai nėra Lietuvos išskirtinumas. Todėl reguliavimas ir ateina iš ES.

Ką daryti, jeigu nuo liepos 1 dienos būsite taip apgautas su netikra nuolaida? Kas įdomu, mūsų įstatymo leidėjas labai ūkiškai į civilinį kodeksą įkėlė šį reguliavimą ir pamodifikavo ankstesnį taip, kad už tokį pažeidimą vartotojas galėtų taikyti šiuos savigynos (gynybos) būdus:

„reikalauti iš pardavėjo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl vengimo sudaryti sutartį, o kai sutartis sudaryta, – per protingą terminą vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti kitus nuostolius. Pardavėjas turi grąžinti pirkėjui sumokėtą kainą ir atlyginti kitus nuostolius nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sutarties nutraukimo dienos ar pirkėjo reikalavimo atlyginti nuostolius gavimo dienos“

Na, kai taip ūkiškai ir ne į tema įgyvendinta direktyva, tai nelabai įsivaizduoju, kad šiuo atveju net teoriškai įmanoma situacija, kai vartotojas patirs nuostolių dėl to, kad pardavėjas vengs sudaryti sutartį. Galimybė vienašališkai nutraukti sutartį ir grąžinti sumokėtą kainą tokioje situacijoje bus itin stiprus, atgrasantis, gynybos būdas. Nutraukus sutartį šiuo pagrindu, pinigai grąžintini pirkėjui per 14 dienų. Klausimas, ar šioje vietoje dar galimi kažkokie vartotojo patirti nuostoliai yra atviras.

Seimas taip pat padarė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 40 straipsnio pakeitimus, pagal kuriuos apskundus tokio prekeivio veiksmus Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl tokių netikrų akcijų, prekeiviui grės bauda nuo 500 iki 5000 Eur. Taigi, atgrasančių priemonių žonglieriams netikromis nuolaidomis nustatyta daugiau negu pakankamai.